1560 m. vasara

Sesiliui ir jo svitai prireikė savaitės, kol didžiuoju Šiaurės keliu iš Londono atkako į Niukaslį. Vieną naktį jis praleido Berglyje, naujuose, dar nebaigtuose statyti savo rūmuose. Jį pasitiko kaip visuomet puikiai nusiteikusi žmona Mildred ir du vaikai.

— Ar daug pinigų turime? — paklausė jis per pietus.

— Ne, — atsakė ji. — Kai Elžbieta atsisėdo į sostą, patarėte man netaupyti monetų, o ir plika akimi matosi, kad reikalai prastėja. Stengiuosi laikyti kuo mažiau. Nuomą, kai tik galiu, imu natūra arba prekėmis, pinigas juk toks nuvertėjęs.

— Puiku, — tarė jis. Daugiau sakyti nereikėjo. Mildred, nors ir gyvenančios šalies pakraštyje, ausis pasiekdavo viskas, kas vyksta šalyje ir mieste. Jos giminei priklausė didžiausi krašto protestantai. Pati kilusi iš didžiai protingos protestantų Šekių giminės, nuolat keitėsi laiškais su giminaičiais, ir naujienos, nuomonės bei tikėjimo klausimai keliavo iš vienų didikų dvarų į kitus.

— Čia viskas gerai? — pasiteiravo Sesilis. — Sumokėčiau apvalią sumelę, kad galėčiau pasilikti ir prižiūrėti statytojus.

— Ar tik nekainuos jums apvalios sumelės, jeigu pavėluosite į Škotiją? — įžvalgiai paklausė žmona.

— Taip, — sutiko jis. — Prasti popieriai, žmonele.

— Ar mes laimėsime? — tiesiai paklausė ji.

Sesilis patylėjo prieš atsakydamas.

— Norėčiau būti tuo įsitikinęs, — tarė. — Tik žaidėjų pernelyg daug ir aš nežinau, kokias kortas jie turi. Sieną gina šaunūs vyrai: lordas Grėjus — patikimas žmogus, o Tomas Hovardas — aršus kaip visuomet. Bet tarp protestantų lordų yra visokio plauko, o Džonas Noksas — kliuvinys.

— Dievo žmogus, — šiurkščiai pastebėjo ji.

— Tikrai elgiasi kaip Viešpaties įkvėptas, — dviprasmiškai pritarė Sesilis, ir žmona nusišypsojo.

— Turime sulaikyti prancūzus?

— Arba mums galas, — baigė jis. — Tiks bet koks sąjungininkas.

Mildred pripylė vyrui vyno taurę ir daugiau neklausinėjo.

— Gera jus matyti, — tarstelėjo. — Kai viskas baigsis, galbūt sugrįšite namo?

— Galbūt, — atsakė seras Viljamas. — Šitos pareigos ne iš lengvųjų.

Kitą rytą Sesilis su aušra papusryčiavo ir susiruošė keliauti toliau. Žmona atsikėlė jį išlydėti.

— Būkite atsargus Škotijoje, — bučiuodama perspėjo. — Žinau, kad ir tarp protestantų pasitaiko sukčių, ne vien tarp katalikų.

Jie smagiai pasiekė Niukaslą pirmąją vasaros savaitę. Sesilis rado Tomą Hovardą geros nuotaikos, įsitikinusį pasienio pilių stiprumu ir pasiryžusį neatiduoti taikos sutartimi to, ką galima iškovoti kardu.

— Mūsų kariuomenė čia, — skundėsi jis Sesiliui, — kam reikėjo ją rinkti, jeigu ketiname sudaryti taiką?

— Elžbieta mano, kad Litas neįveikiamas, — apgalvotai atsakė patarėjas. — Jai atrodo, kad šį mūšį laimės prancūzai.

— Mes galime juos sumušti! — sušuko Norfolkas. — Galime įveikti juos ir tada pradėti taikos derybas. Patyrę pralaimėjimą prancūzai negalės nustatinėti sąlygų.

Sesilis pradėjo ilgą derybų procesą su prancūzų taikos derybininku monsinjoru Rodo. Tomas Hovardas, pasipiktinęs prancūzų palyda, iškart pasivedėjo Sesilį į šalį.

— Sesili, pusė vadinamųjų jo svitos dvariškių yra inžinieriai, — tarė jis. — Nenoriu, kad jie apžiūrėtų mūsų išsidėstymą, patikrintų Niukaslo ir Edinburgo pilių sienas. Jeigu duosite jiems valią, perpras viską, ką čia sumaniau. Kita pusė palydos — šnipai. Jodinėdami į Edinburgą ir Litą jie susitinka su savo agentais ir perduoda žinias tiesiai į Prancūziją. Rodo privalo derėtis asmeniškai, negalima jam leisti kasdien lakstyti į Litą pas karalienę, susitikinėti ir tartis velniažin su kuo.

Bet monsinjoras Rodo buvo užsispyręs. Jis privaląs gauti nurodymus iš pačios Marijos de Giz ir nesąs įgaliotas siūlyti jokių sąlygų nei priimti anglų pasiūlymų, nepasitaręs su ja. Jam reikėsią vykti į Edinburgą ir saugiai patekti pro apsiausties linijas į Lito pilį.

— Tai gal jam žemėlapį nupiešti? — šūktelėjo suirzęs Tomas Hovardas. — Pakvieskite jį pakeliui apsilankyti kiekvieno sumauto popiežiaus šalininko namuose.

— Jis turi susitikti su savo valdove, — liko įsitikinęs Sesilis. — Turi išdėstyti jai mūsų pasiūlymus.

— Aha, štai kas kelia mums didžiausią pavojų, — paskelbė Tomas Hovardas. — Jis tėra jos pasiuntinys. Marija de Giz — puiki politikė. Ji kiurksos toje pilyje amžinai, kad tik sukliudytų mums pasikalbėti su Prancūzija. Ji stos tarp mūsų ir jų. Jeigu leisime Rodo su ja pasišnekėti, ji įsakys jam prašyti tai viena, tai kita, sutiks ir vėl apsigalvos, gaišins mus iki rudens, o tada prasti orai mus pribaigs.

— Jūs taip manote? — sunerimęs paklausė Sesilis.

— Esu įsitikinęs. Jau ir dabar škotai krinka, vyrus skina ligos. Stojus karščiams galime sulaukti maro, o kai atšals, mus sunaikins drugys. Turime judėti dabar, Sesili, negalime leistis trukdomi melagingų taikos pažadų.

— Ką reiškia „judėti”?

— Palaužti tvirtovę. Įsiveržti į pilį. Bet kokia kaina. Turime supurtyti prancūzus, kad siektų paliaubų.

Sesilis linktelėjo. „Taip, bet aš mačiau tavo apsiausties planus. Jiems reikia fenomenalios sėkmės, neapsakomos drąsos ir tikslaus vadovavimo, o anglų armija negali pasigirti niekuo. Tu teisus tik dėl savo nuogąstavimų: Marija de Giz gerai įsitvirtinusi Lite ir laikas ne mūsų pusėje — prancūzai neskubėdami užims Škotiją ir šiaurines Anglijos žemes. Tu teisus, kad prancūzai taiką sudarytų tik įbauginti.”

Elžbieta jautėsi per daug išsekusi, kad rengtųsi padoriai. Ji priėmė Robertą į savo apartamentus tik užsimetusi mantiją ant naktinių marškinių, nerūpestingai susipynusi kasą.

Keitė Ešli, paprastai stropiai sauganti Elžbietos reputaciją, pasitiko Robertą be priekaištų. Senas karalienės draugas ir patarėjas Tomas Paris jau buvo kambaryje. Elžbieta įsitaisė prie lango ir pamojo Robertui prisėsti šalia.

— Negaluojate, mano meile? — švelniai pasiteiravo jis.

Po jos akimis buvo tokie tamsūs ratilai, kad karalienė veikiau priminė sutriuškintą boksininką.

— Tik pavargau, — atsakė ji. Net jos lūpos buvo praradusios spalvą.

— Štai, išgerkite. — Guvernantė įspraudė į jos rankas šilto midaus taurę.

— Turite žinių iš Sesilio?

— Kol kas ne. Bijau, kad jie vėl bandys šturmuoti pilį. Mano dėdė — baisiai ūmus, o lordas Grėjus — ryžtingai nusiteikęs. Norėjau, kad Sesilis pažadėtų sudaryti paliaubas, kol šalyje derybininkas, bet jis atsakė, jog turime susilaikyti nuo derybų... — Iš susijaudinimo jai užspaudė gerklę.

— Jis teisus, — tyliai tarė Tomas Paris.

Robertas spustelėjo mylimajai ranką.

— Atsigerkite, kol karštas, — pasiūlė jis. — Nagi, Elžbieta.

— Bet čia ne blogiausia, — tęsė paklusniai gurkštelėjusi Elžbieta. — Mes neturime pinigų. Neturėsiu kuo sumokėti kariams, jeigu jie liks mūšio lauke dar bent savaitę. Kas bus tuomet? Jeigu jie ims maištauti, mums galas. Jeigu nuo sienos kareiviams teks keliauti namo tuščiomis kišenėmis, trauks plėšikaudami iki paties Londono. O tada jiems įkandin ramiai atžygiuos prancūzai.

Ji vėl prarado kalbos dovaną.

— Ach, Robertai, dar taip blogai niekada nebuvo. Pragaišinau viską, kas buvo man likę. Netgi Marija šitaip nenualino šalies, kaip aš.

— Sa, — sudraudė jis, imdamas Elžbietos ranką ir prispausdamas sau prie širdies. — Tai netiesa. Jeigu reikia pinigų, aš jų surasiu; žinau, kas paskolins, pažadu. Sumokėsime kariams, o Hovardas su Grėjumi nepuls pilies, neįsitikinę pergale. Jeigu norite, keliausiu į šiaurę ir pažiūrėsiu dėl jūsų, kas iš tiesų vyksta.

Elžbieta iškart įsitvėrė į sero Dadlio ranką.

— Nepalikite manęs. Negaliu nustygti nė minutės, kai jūsų šalia nėra. Nepalikite manęs, Robertai, negaliu be jūsų gyventi.

— Mano meile, — tyliai atsakė jis. — Jums tereikia įsakyti. Vyksiu arba liksiu, kaip pageidausite. Ir visuomet jus mylėsiu.

Ji kilstelėjo galvą nuo auksinės taurės ir vogčia šyptelėjo.

— Na, jau geriau, — tarė jis. — O dabar eikite persirengti puikia suknia, ir aš išvesiu jus pasijodinėti.

Elžbieta papurtė galvą.

— Negaliu vadelioti, pirštus skauda.

Ji ištiesė jam savo pirštus. Apynagės buvo paraudusios ir kraujuojančios, krumpliai sutinę. Robertas suėmė delnais jos rankas ir paieškojo akimis Keitės Ešli.

— Jai reikia pailsėti, — atsakė toji. — Ir tiek nesijaudinti. Ji baigia užsigraužti.

— Gerai, jums numazgos rankas ir išteps grietinėle, mano meile, — slėpdamas savo išgąstį tarė Robertas. — Tuomet apsivilksite dailia suknele ir ateisite pasėdėti su manimi priešais židinį. Paprašysime muzikos, jūs galėsite pailsėti, o aš papasakosiu apie savo žirgus.

Karalienė nusišypsojo kaip vaikas, kuriam pažadėjo skanėstą.

— Taip, — sutiko ji, — o jeigu ateis žinia iš Škotijos...

Robertas nutildė ją, iškeldamas ranką.

— Nė žodžio apie Škotiją. Jeigu bus naujienų, jas mums perduos kuo greičiau. Mums reikia išmokti kantraus laukimo meno. Nagi, Elžbieta, laukti jums ne naujiena. Žinau, kad esate laukimo meistrė. Privalote laukti žinios kaip laukėte savo karūnos. Iš visų pasaulio moterų esate elegantiškiausia laukiančioji.

Elžbieta tai išgirdusi sukikeno, net jos veidelis suspindo.

— Tas tai tiesa, — pritarė Tomas Paris. — Net būdama maža mergaitė, ji mokėjo patylėti ir sulaukti savo akimirkos.

— Puiku, — tęsė Dadlis. — O dabar apsirenkite, ir greitai.

Elžbieta pakluso jam lyg savo sutuoktiniui, lyg nebūtų Anglijos karalienė. Damos praėjo pro Robertą nuleidusios akis. Visos, išskyrus Leticiją Nol, kuri praeidama jam linktelėjo, žemai nusilenkė, kaip dera jaunai freilinai prieš busimąjį karalių. Leticija nepraleisdavo pro akis nieko, kas buvo susiję su lordu Robertu.

Niukaslas 1560 m. birželio 7 d.

1. Užsakyta žmogžudystė nėra tinkamas valstybės politikos įrankis, bet yra momentų, kai jis yra svarstytinas.

2. Pavyzdžiui, kai vieno asmens mirtis gali išgelbėti daugybę gyvybių.

3. Vieno priešo mirtis gali atnešti naudos daugeliui draugų.

4. Karaliaus ar karalienės atveju, mirtis, kuri atrodo netyčinė, yra geriau negu to karaliaus ar karalienės fizinis nugalėjimas, galintis ateityje paskatinti maištauti kitus.

5. Šiaip ar taip, ji yra senyva ir prastos sveikatos. Mirtis atneš jai palengvėjimą.

6. Patarčiau jums to su niekuo neaptarinėti. Atsakyti nebūtina.

Sesilis išsiuntė šį nepasirašytą ir neantspauduotą laišką per specialų žygūną, kad įteiktų karalienei tiesiai į rankas. Atsakymo sulaukti nesitikėjo, nes gerai žinojo, kad Elžbieta nenorės užsikrauti ant savo lanksčios sąžinės jokio nusikaltimo, siekdama sugrąžinti kariuomenę namo.

Visi rūmai, visas pasaulis laukė naujienų iš Škotijos, bet ausis pasiekdavo tik neaiškios nuogirdos. Sesilio laiškuose, visuomet trimis dienomis pasenusiuose, buvo rašoma, kad Elžbietos patarėjas kartu su prancūzų derybininku planuoja vykti į Edinburgą, kai tik bus sutarta dėl prancūzų palydos. Sesilis rašė Elžbietai, jog viliasi susitarti su monsinjoru Rodo, prancūzų taikos pasiuntiniu, kai tik pastarasis gaus Marijos de Giz nurodymus. Rašė žinąs, jog karalienė nekantraujanti išgirsti apie kareivius, apie atsargas, apie algų įsiskolinimus, apie jų sąlygas, bet pažadėjo parašyti apie visa tai, kai Edinburge susitiks su lordu Grėjumi. Žinių jai teksią palaukti. Jiems visiems teks patikrinti savo kantrybę.

— Robertai, negaliu to ištverti viena, — sušnibždėjo jam Elžbieta. — Baigiu palūžti. Jaučiu, kad neatlaikysiu.

Jis vaikštinėjo su karaliene ilga galerija, kur puikavosi jos tėvo ir senelio bei kitų svarbių Europos valdovų portretai. Elžbietos pakabinta garbingiausioje vietoje, siekiant suklaidinti prancūzus dėl karalienės regentės, kuri atnešė karalystei tiek daug rūpesčių ir buvo tokia pavojinga, į juos piktai spoksojo Marija de Giz.

— Jums ir nereikia kentėti vienai, turite mane.

Ji stabtelėjo ir griebė Dadlį už rankos.

— Prisiekiate? Kad niekuomet manęs nepaliksite?

— Juk žinote, kaip jus myliu!

Elžbieta nusijuokė.

— Meilė! Mačiau, kaip mano tėvas mirė iš meilės mano pusseserei, o vėliau įsakė ją nužudyti. Tomas Seimuras prisiekinėjo man savo meilę, o aš leidau jam mirti, nepajudinusi nė piršto, kad jį išgelbėčiau. Kai manęs paklausė, ką apie jį manau, neužtariau jo nė žodeliu. Nė žodeliu. Išdaviau savo meilę net nemirktelėjusi. Man reikia daugiau nei vien pažado mylėti, Robertai. Neturiu priežasties pasitikėti maloniais pažadais.

Robertas išpoškino:

— Jeigu būčiau laisvas, kad ir šiandien jus vesčiau.

— Bet nesate! — sušuko ji. — Mes vis grįžtame prie to paties. Sakote, kad mylite mane ir vesite, bet negalite, todėl esu viena ir turiu tokia likti, o daugiau viena būti nebepajėgiu.

— Palaukite, — karštligiškai mąstydamas tarė Dadlis. — Yra kelias. Štai koks. Galiu įrodyti jums savo meilę. Mes galime susižadėti. Galime atlikti sužadėtuves de futuro.

— Prisiekti susituokti viešai, kai būsite laisvas, — atsiduso ji.

— Ta priesaika tokia pat tvirta kaip santuokos įžadas, — priminė jai Robertas. — Ji susietų mus kaip vedybiniai ryšiai. Kai būsiu laisvas, mums teliks viešai paskelbti tai, ką padarėme slapta.

— Ir jūs būsite mano vyras, niekuomet nuo manęs nesitrauksite, niekuomet nepaliksite manęs, — godžiai sukuždėjo Elžbieta, tiesdama jam savo ranką. Nedvejodamas Robertas sugniaužė ją savo pirštais.

— Padarykime tai dabar, — sušnibždėjo jis. — Dabar. Jūsų koplyčioje. Prie liudininkų.

Jau išsigando, kad per toli nuėjo, ir karalienė išsigandusi ims trauktis. Tačiau toji tik nužvelgė gyvai besišnekučiuojančius rūmininkus, viena akimi sekančius karalienę su nuolatiniu jos palydovu.

— Keite, ketinu pasimelsti už mūsų karius Škotijoje, — tarė ji poniai Ešli. — Noriu, kad mane lydėtų tik Katerina ir seras Fransis. Noriu pabūti viena.

Damos padarė reveransus, džentelmenai nusilenkė. Noliai nusekė įkandin Elžbietos su Robertu, kurie susikibę greitai tolo galerija plačių laiptų į karališkąją koplyčią link.

Šešėliuotoje koplyčioje buvo visiškai tylu, tik patarnaujantis berniukas blizgino presbiterijos tvorelę.

— Išeik, — burbtelėjo Elžbieta.

— Elžbieta? — nustebo Katerina.

Karalienė, švytėdama iš laimės, atsigręžė į savo pusseserę.

— Ar būsi mano sužadėtuvių liudininkė? — paklausė ji.

— Sužadėtuvių? — pakartojo seras Fransis, žvelgdamas į serą Robertą.

— Defuturo sužadėtuvių, pažado vėliau paskelbti mūsų santuoką, — atsakė Dadlis. — Tai didžiausias karalienės ir mano troškimas.

— O kaip jūsų žmona? — pakuždėjo seras Fransis Robertui.

— Ji bus dosniai aprūpinta, — atsakė jis. — Bet mes norime padaryti tai nedelsiant. Tai būsite mūsų liudininkai ar ne?

Katerina susižvalgė su vyru.

— Tai rimtas pažadas, — neužtikrintai tarė Katerina. Ji laukė savo vyro sprendimo.

— Mes būsime jūsų liudininkai, — atsakė tas. Ir abu su žmona sustojo Elžbietai ir Robertui iš šono, kai tie pasisuko į altorių.

Tuzino žvakių šviesoje mirgėjo katalikiškas Elžbietos kryžius ir puošnios žvakidės. Karalienė priklaupė, nenuleisdama akių nuo krucifikso. Robertas priklaupė šalia jos.

Atsigręžusi į jį Elžbieta tarė:

— Su šiuo žiedu aš teku už jūsų. — Tai sakydama nuo bevardžio piršto nusimovė Tiudorų žiedą su antspaudu – rože ir įteikė Robertui.

Seras Dadlis paėmė ir pamėgino užmauti ant mažylio piršto. Jų džiaugsmui, žiedas tiko kaip nulietas. Jis numovė savo žiedą, kuriuo antspauduodavo laiškus, tėvo žiedą su Dadlių herbu.

— Su šiuo žiedu aš vedu jus, — pasakė. — Nuo šios dienos iki gyvenimo galo esu jūsų pažadėtasis vyras.

Elžbieta užsimovė jo žiedą ant savo kairės rankos bevardžio.

— Nuo šios dienos iki gyvenimo galo esu jūsų pažadėtoji žmona, — sušnibždėjo ji. — Būsiu graži ir linksma tiek lovoje, tiek prie stalo.

— Ir aš nemylėsiu nieko kito, kol mirtis mus išskirs, — prisiekė Robertas.

— Kol mirtis mus išskirs, — pakartojo Elžbieta.

Jos juodos akys žibėjo nuo ašarų. Kai ji pasilenkė ir pabučiavo jį į lūpas, ašaros nuriedėjo veidu. Jis visuomet prisimins tą popietę, sušildytą jos karštų lūpų ir sūrių ašarų.

Tą vakarą jie puotavo, pasišaukę muzikantus šoko ir linksminosi pirmą kartą po daugelio dienų. Niekas nežinojo, kodėl Elžbieta su Robertu staiga tapo tokie linksmi, niekas, išskyrus Kateriną ir Fransį Nolius, kurie nuėjo į savo apartamentus. Nepaisydama puikios nuotaikos, Elžbieta pareiškė eisianti anksti miegoti, ir tardama tai sukikeno.

Dvariškiai paklusniai dingo, damos palydėjo karalienę į miegamąjį ir pradėjo įprastą ritualą: smeigė į lovą kardą, pašildė jos naktinius, pakaitino alaus.

Į duris tyliai pabeldė. Elžbieta linktelėjo Leticijai atidaryti.

Už jų stovėjo Sesilio tarnas. Be žodžių jis parodė karalienei laišką. Kai Leticija siektelėjo laiško, vyras atitraukė ranką. Kilstelėjusi antakius visai kaip Elžbieta, freilina pasitraukė į šoną.

Karalienė priėjo paimti laiško. Pasiuntinys nusilenkė.

— Kiek laiko keliavote čia? — paklausė ji. — Kiek pasenusi šita naujiena?

— Tris dienas, jūsų didenybe, — dar kartą lenkdamasis atsakė vyras. — Prie didžiojo Šiaurės kelio laikome paruoštus arklius, milordo liepti nešame laišką estafete, kad būtų greičiau. Spėjame per tris dienas. Galite būti tikra, kad nieko kito žinios nepasiekia greičiau už jus.

— Dėkui, — atsakė Elžbieta, duodama ženklą eiti. Leticija užsklendė duris ir priėjo Elžbietai iš šono.

— Atsitraukite, — paliepė toji.

Leticija paklusniai paėjo toliau, o jos šeimininkė perlaužė antspaudą ir išskleidė laišką ant rašymo stalelio. Stalčiuje ji laikė užrakinusi šifrą. Pradėjusi šifruoti Sesilio pasvarstymus apie nužudymą, Elžbieta išsitiesė ir nusišypsojo supratusi, ką patarėjas aplinkiniu keliu bando jai pasakyti: prancūzai netrukus neteks savo ryškaus politinio vadovo Škotijoje.

— Gera žinia? — parūpo Leticijai Nol.

— Taip, — atsakė Elžbieta. — Manau, taip. „Bloga žinia jaunajai Škotijos karalienei, kuri neteks savo motinos, — pagalvojo ji. — Bet, kai kam teko gyventi be motinos visą gyvenimą. Tegu žino, ką reiškia būti vienai. Tegu supranta, ką reiškia kovoti dėl savo karalystės, kaip man tenka kovoti dėl savosios. Škotijos karalienė nesulauks mano užuojautos.”

Kai moterys išėjo, o Elžbietos lovos draugė užmigo, karalienė atsikėlė, susišukavo plaukus ir atrakino slaptas, gretimus kambarius jungiančias duris. Robertas jau laukė jos, padengęs stalą vakarienei prie pleškančio židinio. Jį sujaudino į mylimosios skruostus grįžusi spalva, lūpose šokanti šypsena; žinoma, nusprendė, jog tai jo nuopelnas.

— Atrodote daug geriau, — tarė jis, apkabindamas ją ir bučiuodamas. — Santuoka jums tinka.

— Jaučiuosi geriau. — Elžbieta nusišypsojo. — Daugiau nebesijaučiu vieniša.

— Jūs ir nesate vieniša, — patvirtino Robertas. — Turite vyrą, kuris padės nešti naštą. Daugiau niekada nebebusite vieniša.

Ji su palengvėjimu atsiduso ir leidosi nuvedama į kėdę priešais ugnį, paėmė jai įpiltą vyno taurę. „Aš nebūsiu vieniša, — pagalvojo ji. — O Marija, Škotijos karalienė, netrukus bus našlaitė.”

Tapo akivaizdu, kad Sesilis su monsinjoru Rodo negalės sutarti dėl nieko, netgi dėl kelionės iš Niukaslo į Edinburgą. Tomas Hovardas reikalavo, kad monsinjoro Rodo palyda keliaujant per sieną būtų apkarpyta, tačiau prancūzų pasiuntinys laikėsi taip, lyg derybose atstovautų nugalėtojo pusei, ir nenusileido.

Nors Marija de Giz kalėjo apsiaustoje pilyje nesvetingoje šalyje, išlaikyti ją Lite prireikė visos anglų armijos, o visas anglų laivynas stovėjo išmetęs inkarą Penktajame forte, kad galėtų paremti savo dalinius. Prancūzai turėjo didžiulius rezervus ir pilną iždą, kuriuos galėjo nukreipti prieš Angliją. Baimė, kad jie gali užpulti pietinius uostus, kai visa Anglijos kariauna įkalinta Škotijoje, kone kasnakt pažadindavo Sesilį, ir jis išeidavo klaidžioti po Niukaslo įtvirtinimus, įsitikinęs, kad apsiaustį reikia nutraukti ir tą padaryti skubiai.

Ir nors prancūzų derybininkui demonstravo rafinuotą ramybę, Sesilis neabejojo, kad nežmoniškomis sąlygomis lošia iš pačios Anglijos.

Vos tik jie pasirengė išvykti į Edinburgą, monsinjoras Rodo nusiuntė į Lito pilį žinią, kad jie savaitei nesibaigus apsilankys pas regentę gauti nurodymų. Žygūnas perdavė, kad Marija de Giz, nors ir kamuojama vandenligės, priimsianti prancūzų derybininką ir duosianti jam nurodymus dėl derybų.

— Manau, įsitikinsite, kad ji kieta derybininke, — šypsodamasis Sesiliui tarė monsinjoras Rodo. — Ji tikra Giz, gryna karalienė. Ji nebus nusiteikusi lengva ranka įsibrovėliams atiduoti dukters karalystę.

— Mums tereikia susitarimo, kad prancūzų daliniai neokupuos Škotijos, — ramiai atsakė Sesilis. — Mes čia ne įsibrovėliai. Priešingai. Giname škotus nuo užpuolikų.

Pasiuntinys patraukė pečiais.

— Och! Ką galėčiau atsakyti? Škotijos karalienė yra Prancūzijos karalienė. Manau, jog ji gali siuntinėti savo pavaldinius, kur pageidauja, po abi šalis. Prancūzija ir Škotija yra viena mūsų valdovės karalystė. Juk jūsų karalienė vadovauja savo tarnams, kaip nori, tiesa? — Monsinjoras dirbtinai nusikvatojo. — A! Išskyrus vyriausiajam žirgininkui, kuris, kiek teko girdėti, vadovauja jai.

Maloni Sesilio šypsena dėl šito įžeidimo net nevirptelėjo.

— Mes privalome pasiekti susitarimą, kad prancūzai paliks Škotiją, — tyliai pakartojo jis. — Nes niekas daugiau nesukliudys tęsti karą, kuris bus pragaištingas tiek Anglijai, tiek Prancūzijai.

— Čia jau jos didenybė spręs, — pareiškė monsinjoras Rodo. — Man įsakyta susitikti su ja rytoj, kai pasieksime Edinburgą, tada gausiu nurodymus, ką daryti, o jūs, manau, sutiksite, jog kitos išeities nėra.

Sesilis nusilenkė kaip žmogus, susidūręs su stipresniu priešininku padėtyje, kurios negali apginti.

Bet monsinjoras Rodo taip ir nesusitiko su karaliene regente, negavo jos nurodymų, negrįžo pas Sesilį su atsisakymu nusileisti. Nes tą naktį Marija de Giz mirė.

Birželio viduryje iš Škotijos atėjo žinia, kurios Elžbieta laukė savaitę. Kiekvieną dieną, pasipuošusi įmantria suknia, ji įsitaisydavo po karališkuoju baldakimu ir laukdavo, kol kas nors praneš jai, kad į rūmus ką tik atvyko dulkėtas Sesilio žygūnas. Pagaliau tai įvyko. Robertas Dadlis pro ošiančią dvariškių minią palydėjo atvykėlį pas karalienę.

Elžbieta atplėšė laišką ir perskaitė. Dadlis kaip įprastai stovėjo už jos lyg antrasis monarchas ir skaitė Sesilio pranešimą per jos petį lyg turėtų tokią teisę.

— Viešpatie, — tarstelėjo jis, pasiekęs tą dalį, kurioje Sesilis praneša apie staigią Marijos de Giz mirtį. — Viešpatie, Elžbieta. Jums velniškai sekasi.

Karalienė iškaito. Pakėlusi galvą nusišypsojo dvarui.

— Matote, kokie mes palaiminti, — paskelbė ji. — Mariją de Giz pakirto vandenligė, prancūzai pakrikę. Sesilis rašo man, kad ėmėsi sutarties, kuri atneš abiem tautoms taiką.

Viena dama, kurios brolis tarnavo su lordu Grėjumi, suspigo, per rūmus nuvilnijo plojimų banga. Elžbieta atsistojo.

— Mes sumušėme prancūzus, — paskelbė ji. — Pats Dievas nutrenkė mūsų priešą — Mariją de Giz. Tegu tai būna įspėjimas kitiems. Dievas mūsų pusėje.

„Aha, — pagalvojo Robertas Dadlis, artindamasis prie triumfuojančios karalienės ir imdamas ją už rankos, kad šią pergalingą akimirką dvariškiai juos matytų kartu. — Kas galėjo pagalvoti, kad Viešpaties įrankis bus tas suktas landūnas Viljamas Sesilis?”

Elžbieta atsigręžė į jį žibančiomis akimis.

— Argi ne stebuklas? — sukuždėjo ji.

— Aš čia įžvelgiu žmogaus, žudiko, o ne Dievo ranką, — įdėmiai stebėdamas karalienę atsakė Robertas.

Ji nė nemirktelėjo, ir tą akimirką Robertas suprato, kad ji viską seniai žinojo. Ji laukė žinios apie regentės mirtį, žinojo iš anksto, ko gera, nuo pat jų vestuvių dienos, kai vėl ėmė atrodyti laiminga. O ją įspėti galėjo tik Sesilis.

— Ne, Robertai, — ramiai atsakė ji. — Sesilis rašo, kad ji mirė dėl ligos. Tikras stebuklas, kad mirtis ją pasiėmė taip laiku. Tesiilsi jos siela ramybėje.

— Amen, — atsiliepė jis.

Šiltesni birželio orai tiko Emei, ir ji kiekvieną dieną stengdavosi pasivaikštinėti Denčvorto soduose. Iš Roberto ji negavo nurodymo, kur keliauti toliau, tad beliko tik spėlioti, kaip jai elgtis.

Iš žindyvės namo grįžęs vienas iš Alisos Haid jaunėlių labai prisirišo prie Emės. Vos tik pamatęs ištiesdavo mažas putlias rankutes, kad ji pakeltų, ir imdavo šaukti: „Mi-mi”.

— Emė, — šypsodamasi taisydavo ji. — Pasakyk „Emė”.

— Mi-mi, — susikaupęs pakartodavo berniukas.

Vieniša ir bevaikė Emė pasidavė berniuko šilumai, nešiojosi pasisodinusi jį ant klubo, dainavo į mažą šiltą ausytę, pasakodavo pasakas, dieną leisdavo nusnausti savo lovoje.

— Emė prisirišo prie jo, — patenkinta tarė Alisa savo vyrui. — Ji būtų buvusi puiki motina, jeigu Dievulis būtų padovanojęs vaikų. Tikra gėda, kad ji niekuomet neturės savo mažylių.

— M-hm, — paniuręs burbtelėjo ponas Haidas.

— Ir Tomukui ji patinka, — tęsė Alisa. — Jis visą laiką apie ją klausinėja. Nieko kito taip nemyli.

Viljamas linktelėjo.

— Vadinasi, tas vaikas yra vienintelis žmogus visoje Anglijoje, kuris ją myli.

— Tai štai, — tarė patenkintas Robertas, kai vėsų birželio rytą abu su Elžbieta vaikštinėjo paupiu. — Turiu jums naujienų iš Škotijos. Geresnių jau seniai nesate gavusi.

— Kokių naujienų? — Karalienė išsyk sukluso. „Sesilio žmogus minėjo, kad niekas negauna žinių anksčiau už mane. Ką Robertas gali žinoti, ko nežinau aš?“

— Turiu porą tarnų Niukasle ir Edinburge, — nerūpestingai pradėjo jis. — Vienas iš jų atvyko šiandien pas mane ir papasakojo, kad Sesilis jau garantuotas dėl sutarties su prancūzais. Jo tarnas papasakojęs maniškiam, esą Sesilis parašęs savo žmonai, kad atvyksiąs mėnesio viduryje. Žinodami, jog seras Viljamas nepaliks nebaigto darbo, galime būti tikri, kad jis artimiausiu laiku tikisi baigti derybas.

— Kodėl jis neparašė man? — apimta pavydo paklausė ji.

Robertas patraukė pečiais.

— Gal prieš pranešdamas jums nori būti tikras? Bet, Elžbieta...

— Jis pirma parašė savo žmonai, o ne man?

Jos mylimasis nusišypsojo.

— Elžbieta, ne visi vyrai tokie ištikimi, kaip aš. Bet žinia tokia gera, jog pamaniau, kad jūs nudžiugsite.

— Manote, kad jis sudarė sutartį?

— Manau, jog jau turi ją savo rankose. Mano tarnas spėja, kad jis pasirašys ją ir antspauduos iki šeštos dienos.

— Po trijų dienų? — aiktelėjo ji. — Taip greitai?

— Kodėl gi ne? Karalienei mirus, jam beliko susitarti su tarnais.

— Kaip manote, ko jis pasiekė? Juk prancūzų atsitraukimą tikrai bus suderėjęs?

— Privalėjo, be to, jis turėjo pasiekti, kad būtų sugrąžintas Kalė.

Karalienė papurtė galvą.

— Jie tik pažadės pakalbėti apie Kalė, bet niekada negrąžins gera valia.

— Maniau, jog tai vienas iš jūsų reikalavimų?

— O, aš reikalavau, — sutiko ji, — bet nesitikėjau atgauti uosto.

— Mes turime atsiimti tą miestą, — spyrėsi Robertas. — Sent Kventine praradau savo brolį, priešais Kalė sienas vos pats neatsisveikinau su gyvybe. Į tą kanalą, kanalą, kurį iškasėme ir sutvirtinome, tekėjo šaunių anglų kraujas. Kalė — toks pat anglų miestas kaip Lesteris. Privalome jį atsiimti.

— Ach, Robertai...

— Privalome, — mygo jis. — Jeigu Sesilis užsiprašė mažiau, padarė mums meškos paslaugą. Ir aš privalėsiu jam tai pasakyti. Dar daugiau, jeigu neatgavome Kalė, tuomet ilgalaikė taika nėra garantuota, nes mums teks eiti į karą, vos tik vyrai grįš iš Škotijos.

— Jis žino, koks mums svarbus Kalė, — išlemeno karalienė. — Bet mes negalime dėl jo pradėti karo...

— Svarbus! — Robertas tvojo kumščiu į upės krantinę. — Kalė svarbus taip pat, kaip Lito pilis, gal net svarbesnis. O jūsų herbas, Elžbieta! Prancūzijos karalienė privalo pašalinti jūsų herbą iš savo skydo. Ir dar jie turi mums sumokėti.

— Sumokėti? — staiga susidomėjo Elžbieta.

— Žinoma, — patvirtino jis. — Prancūzai buvo užpuolikai. Jie turi sumokėti mums, kad privertė stoti ginti Škotiją. Jie ištuštino Anglijos iždą. Todėl privalo mūsų išlaidas kompensuoti.

— Jie niekuomet to nepadarys. Kodėl turėtų?

— Kodėl gi ne? — paklausė jis. — Patys sutinka, kad buvo neteisūs. Sesilis privertė juos sudaryti taikos sutartį. Jis mina jiems ant kulnų. Dabar metas kirsti jiems iš peties, kol esame pranašesni. Turime atgauti Škotiją, Kalė, jūsų herbą ir baudą.

Elžbieta pasigavo jo nuotaiką:

— Mes galime tai padaryti!

— Mes privalome tai padaryti, — patvirtino Dadlis. — Kam eiti į karą, jei nesieki pergalės? Kam sudaryti sutartį, paliekant karo grobį?

Niekas nekariauja, kad tik apgintų, visi nori pasipelnyti. Jūsų tėvas tai žinojo ir niekada negrįžo neišpešęs iš taikos naudos sau. Jūs privalote pasielgti taip pat.

— Parašysiu jam rytoj, — nusprendė karalienė.

— Parašykite dabar, — atsakė Robertas. — Sesilis privalo gauti laišką nedelsiant, kol nepasirašė sutarties.

Elžbieta dvejojo.

— Parašykite dabar, — pakartojo jis. — Laiškas pasieks jį greičiausiai po trijų dienų. Jis privalo gauti jį dar nebaigęs derybų. Parašykite, kol mintys šviežios, o tada valstybės reikalai bus baigti ir vėl galėsime gyventi sau.

— Sau? — perklausė ji šyptelėjusi.

— Mes — jaunavedžiai, — švelniai priminė jai Robertas. — Surašykite savo nuosprendį, mano karaliene, o tada grįžkite pas savo vyrą.

Elžbieta švytėjo iš pasitenkinimo, klausydamasi meilužio žodžių, ir abu pasuko į Vaitholo rūmus. Dadlis palydėjo karalienę į jos kambarius ir atsistojo už nugaros, kai už rašomojo stalo atsisėdusi Elžbieta pakėlė plunksną.

— Ką man rašyti?

„Ji laukia, kol padiktuosiu, — mintyse apsidžiaugė Robertas. — Anglijos karalienė vedžioja mano žodžius, kaip jos brolis — mano tėvo. Ačiū Dievui, ši diena atėjo ir atėjo per meilę.”

— Rašykite savais žodžiais, kaip paprastai jam rašote, — patarė jis. „Mažiausiai norėčiau, kad Viljamas išgirstų mano balsą karalienės laiške.” — Tiesiog perduokite jam savo reikalavimą, kad prancūzai paliktų Škotiją, sugrąžintų Kalė, atsisakytų jūsų herbo ir sumokėtų kontribuciją.

Palenkusi bronzinę galvą ji ėmė rašyti.

— Kokios sumos reikalauti?

— Penkių šimtų tūkstančių kronų, — mestelėjo jis atsitiktinį skaičių.

Elžbietos galva pakilo nuo popieriaus.

— Tiek jie niekuomet nemokės!

— Aišku, kad ne. Jie sumokės pirmą įmoką, o dėl likusios ims sukti uodegą. Tačiau taip mes parodome, kiek kainuoja kišimasis į kitų karalysčių reikalus. Taip jiems parodysime, kad mes brangiai save vertiname.

Karalienė linktelėjo.

— O jeigu jie atsisakys?

— Tuomet liepkite Sesiliui nutraukti derybas ir tęsti karą, — pareiškė Robertas. — Bet jie neatsisakys. Sesiliui pavyks išpešti iš jų tokį susitarimą, jeigu žinos, kad jūs nusiteikusi ryžtingai. Tai ženklas jam, kad laukiate didžiulio prizo, ženklas prancūzams, kad daugiau nedrįstų kištis į mūsų reikalus.

Ji linktelėjo ir plačiu mostu pasirašė laišką.

— Išsiųsiu popiet, — pažadėjo.

— Siųskite dabar, — įsakė Robertas. — Laikas — aukso vertės. Sesilis turi gauti laišką, kol dar neatsisakė nė vieno iš jūsų reikalavimų.

— Kaip norite, — dvejodama atsakė karalienė.

Pasisuko į Leticiją.

— Nusiųskite tarnaitę atvesti lordo sekretoriaus žygūną, — paprašė ji. Tada atsigręžė į Robertą. — Kai tik išsiųsiu, norėsiu pajodinėti.

— Ar jums nebus per karšta?

— Ne, jeigu išjosime nieko nelaukdami. Jaučiuosi taip, lyg būčiau įkalinta Vaithole visą gyvenimą.

— Liepti pabalnoti jums naująją kumelę?

— O, taip! — patenkinta šūktelėjo ji. — Susitiksime arklidėse, kai tik išsiųsiu laišką.

Robertas palaukė, kol ji pasirašys ir užantspauduos laišką, kad neapsigalvotų, tik tuomet nusilenkė, pabučiavo jos rankutę ir neskubiai nupėdino prie durų. Dvariškiai skyrėsi, traukė žemyn kepures, ne vienas lenkėsi. Robertas išėjo iš kambario kaip karalius, ir Elžbieta nulydėjo jį akimis.

Mergina galerija atvedė žygūną ir palydėjo jį prie karalienės, kuri žvelgė įkandin mylimojo. Jam prisiartinus, Elžbieta pasuko į erkerį su antspauduotu laišku ir tyliai, kad niekas nenugirstų, pasakė:

— Noriu, kad nugabentumėte šį laišką savo šeimininkui į Edinburgą. Bet išvykite ne šiandien.

— Ne šiandien? Jūsų didenybe?

— Ir ne rytoj. Palaukite kelias dienas. Noriu, kad laiškas pavėluotų mažiausiai tris dienas. Ar supratote?

Vyras nusilenkė.

— Kaip pageidausite, jūsų didenybe.

— Visiems garsiai ir aiškiai paskelbsite, kad išvykstate su pranešimu serui Viljamui Sesiliui, kurį jis gaus poryt, nes galite nugabenti laiškus į Edinburgą per tris dienas.

Sesilio tarnas, per daugelį metų įpratęs prie dvigubo žaidimo, linktelėjo.

— Ar man palikti Londoną, lyg skubėčiau, ir palūkėti kelyje?

— Būtent.

— Kokią dieną pageidausite jį įteikti?

Karalienė pamąstė.

— Kokia šiandien diena? Trečia? Atiduokite jam į rankas liepos devintąją.

Tarnas įsikišo laišką už liemenės ir nusilenkė.

— Ar perduoti šeimininkui, kad jis vėluoja?

— Galite. Tuomet tai nebebus svarbu. Nenoriu, kad šis laiškas atitrauktų jį nuo darbo. O iki to laiko, tikiuosi, jis bus baigtas.

Edinburgas 1560 m. liepos 4 d.

Karalienei

Karalienė regentė mirė, bet apsiaustis dar nenutraukta., nors kovinė dvasia prancūzus apleido.

Radau formuluotę, kuriai jie galės pritarti: tai yra, jums, kaip seseriai monarchei tarpininkaujant, Prancūzijos karalius ir karalienė dovanoja škotams laisvę ir atitraukia savo kariuomenę. Taip mes paskutinę akimirką laimėjome viską, ko norėjome, padedant gailestingajam Viešpačiui.

Tai bus didžiausia pergalė jums valdant ir taikos bei stiprybės pamatas vienijant šios salos karalystes. Ji amžiams nutraukia seną sąjungą tarp Prancūzijos ir Škotijos. Jūs įrodėte esanti protestantizmo gynėja. Toks laimingas ir ramus nesijaučiau per visą savo gyvenimą.

Telaimina Viešpats jus ir jūsų sėklą, nes nei taika, nei karas be to nebus mums naudingas.

Viljamas Sesilis, šią, 1560 metų liepos ketvirtąją dieną iš Edinburgo pilies.

Išvengęs karo, nutraukęs prancūzų škotų sąjungą, paskelbęs Elžbietą, kaip naują galingą ir drąsią Europos politinę figūrą, vėsų vakarą Sesilis vaikštinėjo jaukiame Edinburgo sodelyje ir gėrėjosi dailiai susodintais lauro medeliais ir įmantriais spalvotų akmenų raštais.

Jo tarnas stabtelėjo laiptų viršuje, ieškodamas prietemoje savo šeimininko. Sesilis kilstelėjo ranką ir vyras prisiartino.

— Laiškas nuo jos didenybės.

Sesilis linktelėjęs paėmė, bet neskubėjo atplėšti. Elžbieta žinojo, kad susitarimo ilgai laukti nereikės, tad čia bus padėkos laiškas už jo pastangas, meilės ir atlygio pažadai. Ji, geriau nei kas kitas Anglijoje matė, kad šalis, pradėjusi karą Škotijoje, per plauką nuo katastrofos. Karalienė geriau už visus žinojo, jog niekas kitas neišpeš anglams taikos, išskyrus jį, Sesilį.

Atsisėdęs ant suolelio Seras Viljamas pažvelgė į aukštas pilkas pilies sienas, į nardančius po sodelį šikšnosparnius, ryškėjančias pirmąsias žvaigždes ir pajuto visišką pilnatvę. Tada jis atplėšė karalienės laišką.

Iš pradžių skaitė visiškai ramiai, po to perskaitė laišką dar kelis kartus. „Ji išprotėjo, — tokia buvo pirma jo mintis. — Iš nerimo dėl karo ji pametė galvą ir dabar trokšta stoti į karą taip pat, kaip anksčiau jo bijojo. Viešpatie, kokia prasmė vyrui gyventi pasaulyje, jeigu jis dirba moteriai, kuri tai suliepsnoja, tai ataušta net ne kas dieną — kas akimirką?

Viešpatie, kaip sudaryti taiką, garbingą taiką, kai valdovė po sutarties pasirašymo staiga ima reikalauti papildomų išlygų? Grąžinti Kalė? Herbą? Ir dar kontribuciją? Gal užsiprašyti žvaigždžių iš dangaus? Arba mėnulio?

O kas čia, laiško pabaigoje? Nutraukti derybas, jeigu šie reikalavimai nebus patenkinti? Ką, dėl Dievo, daryti tada? Kariauti su bankrutavusia armija artėjant vasaros karščiams? Leisti prancūzams, kurie kaip tik dabar rengiasi išplaukti, sugrąžinti savo dalinius į bazes?”

Sesilis suglamžė karalienės laišką į gniužulą ir išmetęs į orą spyrė, kiek leido jėgos, per dekoratyvinę gyvatvorę į sodelio gilumą.

„Beprotė! — nusikeikė, nors balsu neištarė nė vieno garso. — Neatsakinga, pasipūtusi, ekstravagantiška, užsispyrusi boba. Dieve gink, tokią pavadinti mūsų šalies gelbėtoja. Dėl Dievo, geriau jau niekuomet savo sugebėjimų neaukočiau tokiai sumautai šeimininkei, geriau sodinčiau savo sodus Berglyje, užuot šokinėjęs tavo beprotiškame, tuščiame dvare. “

Dar kiek patūžęs, pažirgliojęs pirmyn atgal priešais suglamžytą laišką, kuris buvo ne tik brangus, bet ir pavojingas, Sesilis peržengė per gyvatvorę, ištraukęs gumulėlį iš krūmų išlygino ir dar kartą perskaitė.

Tada jis pastebėjo du dalykus, kuriuos pirmą kartą praleido pro akis. Pirma, data. Karalienė išsiuntė laišką liepos trečiąją, o patarėją laiškas pasiekė praėjus penkioms dienoms po sutarties pasirašymo ir taikos paskelbimo. Žinia keliavo pernelyg ilgai. Dvigubai daugiau, nei reikėjo. Laiškas pasirodė per vėlai, kad ką nors pakeistų. Sesilis atsisuko į žygūną.

— Ei! Ladai!

— Taip, sere Viljamai?

— Kodėl prireikė šešių dienų, kad jis mane pasiektų? Išsiųstas trečiąją. Turėjo ateiti prieš tris dienas.

— Toks buvo pačios karalienės pageidavimas, sere. Ji sakė nenorinti savo laišku sukliudyti jums baigti darbą. Ji liepė man iškeliauti iš Londono ir tris dienas slapstytis, sudarius rūmininkams įspūdį, jog išvykau nedelsdamas. Toks buvo jos įsakymas, sere. Tikiuosi, pasielgiau teisingai.

— Žinoma, gerai, kad paklusai karalienei, — suniurzgė Sesilis.

— Ji sakė nenorinti blaškyti jūsų šiuo laišku, — tęsė vyras. — Sakė norinti, kad gautumėte jį, kai baigsite savo darbą.

Susimąstęs Sesilis paleido tarną.

„Ką? — paklausė jis nakties dangaus. — Kas čia, po galais, a?”

Nakties dangus nieko neatsakė, virš pilies tarsi pilkas šydas prasklendė debesėlis.

„Galvok, — įsakė sau Sesilis. — Tarkim, po pietų arba vakare, apsėsta blogos nuotaikos ji surašo man nerealius reikalavimus. Dievaži, ir anksčiau taip būdavo. Ji nori visko: Kalė, galimybės vienai pačiai puikuotis savo herbu, taikos ir penkių šimtų tūkstančių kronų. Gavusi kvailą patarimą (pavyzdžiui, iš to mulkio Dadlio), ji patiki, jog visa tai įmanoma, visa tai jai teisėtai priklauso. Tačiau ji nėra kvaila, ji persigalvoja, suvokia, kad yra neteisi. Bet prie liudininkų prisiekė reikalauti tų dalykų. Todėl ji parašo pažadėtąjį laišką, pasirašo jį ir užantspauduoja jiems matant, bet sulaiko jį kelyje, kad baigčiau ką pradėjęs, pasiekčiau taiką greičiau, nei ji atsiųs man neįmanomus reikalavimus.

Taigi ji nusiuntė neprotingus reikalavimus, o aš nudirbau savo darbą, ir mes abu pasielgėme taip, kaip turėjome pasielgti. Karalienė ir tarnas, ponia ir vyras. Norėdama įsitikinti, kad jos kišimasis nieko nepakeis, pasako mano tarnui, kad galiu nepaisyti jos nurodymų, jeigu laiškas bus įteiktas pavėluotai (ir pati pasirūpina, kad jis pavėluotų).”

Seras Viljamas atsiduso. „Labai gerai. Savo pareigą atlikau, ji pasielgė taip, kaip jai malonu, ir taika nė kiek nenukentėjo, tiktai mano džiaugsmas, viltis, kad Elžbieta neapsakomai apsidžiaugs, bus man be galo dėkinga, subyrėjo į šipulius.”

Sesilis įsigrūdo laišką į vidinę kišenę. „Ne pati dosniausia šeimininkė, — pagalvojo jis. — Bent jau man, nes akivaizdu, jog laišką rašė ir sulaikė jį norėdama įtikti kitam. Nei krikščioniškose, nei bedievių šalyse nėra karaliaus, turinčio geresnį tarną, nei aš esu jai, o ji atsilygina man šitais... spąstais.”

— Jai tai neįprasta, — tyliai murmėjo panosėje Sesilis, žengdamas prie pilies laiptų. — Nedėkinga siela, šitaip sunervinanti mane triumfo akimirką. Paprastai ji tokia nebūna. — Jis sustojo. — O gal jai kas nors nevykusiai patarė?

Patarėjas vėl stabtelėjo. „Robertas Dadlis, — įsitikinęs burbtelėjo laiptams, kai pastatė nublizgintą batą ant pirmosios pakopos. — Robertas Dadlis, guldau galvą. Suniekina mano pergalę, bando pažeminti mane jos akyse. Geidžia daugiau, daugiau negu galima protingai gauti. Įsako jai parašyti laišką su neįmanomais reikalavimais, ji parašo, norėdama jį pamaloninti, bet užlaiko, kad išsaugotų taiką. — Jis dar kartą stabtelėjo. — Kvaila moteris, kad taip rizikuoja, norėdama įtikti vyrui”, — nusprendė jis.

Bet jo žingsnius sustabdė baisiausia mintis. „Bet kodėl Elžbieta taip nusileido, kad leidžia diktuoti laiškus man, kuriuose svarstomi svarbiausi politikos aspektai? Nors Robertas netgi ne Slaptosios tarybos narys? Viso labo vyriausiasis žirgininkas? Kaip jis išnaudojo laiką, kol manęs nebuvo? Ko pasiekė? Viešpatie, kiek karalienė jam pavaldi dabar?”

Sesilio laišką, pranešantį apie taiką Škotijoje, Elžbietos dvaras su Robertu priešakyje, sutiko su rūgščia padėka. Žinia gera, bet nepakankamai gera, tvirtino Dadlis. O dvariškiai, viena akimi sekantys karalienę, kita — jos favoritą, jam pritarė.

Svarbiausieji Slaptosios tarybos nariai tarpusavyje kuždėjosi, kad Sesilis atliko nepaprastą užduotį ir turėtų bent jau susilaukti padėkos.

— Prieš mėnesį ji būtų puolusi jam ant kaklo, kad išpešė paliaubas po trijų mėnesių karo, — su kartėliu tarė Trokmortonas. — Ji būtų padariusi jį grafu, jei sudarytų taikos sutartį per šešias savaites. O dabar, kai viską pasiekė vos įkėlęs koją į Edinburgą, Elžbieta net ačiū jam nepasakė. Štai jums ir moteris.

— Ne moteris nedėkinga, o jos meilužis, — pataisė seras Nikolas Bekonas. — Tik kas jai tai pasakys? Kas drįs jį pulti?

Stojo tyla.

— Tik jau ne aš, — ramiai atsakė seras Nikolas. — Sesiliui grįžus teks rasti išeitį. Nes, dievaži, ilgai šitaip tęstis negali. Skandalas tai skandalas, bet kas jai iš to? Nei žmona, nei netekėjusi mergelė. Kaip ji susilauks sūnaus, jeigu susitikinėja tik su Robertu Dadlių?

— Galbūt pagimdys Dadlio sūnų, — kažkas prasitarė iš galo.

Vieną patarėją ši užuomina privertė nusikeikti, kitas staiga pašoko ir išlėkė iš kambario.

— Tada ji neteks sosto, — tiesiai tarė ketvirtas vyras. — Šalis jo nepriims, perai, parlamentas jo nepripažins, ir žinote, milordai, tegu mane skradžiai, jeigu aš pripažinsiu.

Visi pritariamai nuošė, bet paskui kažkuris įspėjo:

— Čia jau skamba kaip išdavystė.

— Visai ne, — atšovė Fransis Bekonas. — Visi kaip vienas sako, kad nenori matyti Dadlio karaliumi. Puiku. Čia nėra jokios išdavystės, nes jis niekuomet netaps monarchu, apie tai negali būti net kalbos. O Sesiliui teks grįžus pasirūpinti, kad ir Dadliui tokios mintys nebekiltų.

Vyras, kuris laikė save beveik karaliumi, arklidžių kieme apžiūrinėjo karalienės medžioklinį ristūną. Ji taip retai jodinėjo, kad eržilą tekdavo mankštinti arklininkui, ir Dadlis norėjo įsitikinti, jog vaikinas brangią žirgo burną liečia taip pat švelniai, kaip liestų jis pats. Kol jis meiliai tampė ristūno ausis ir glostė aksomines lūpas, iš nugaros tyliai prisiartino Tomas Blountas.

— Labas rytas, sere, — pasisveikino jis.

— Labas rytas, Blountai, — tyliai atsakė Robertas.

— Vyksta keisti dalykai, maniau, norėsite išgirsti.

— Taip? — Robertas net nepasuko galvos. Niekas, žvelgdamas į vyrus, nebūtų pagalvojęs, kad jiems rūpi kas nors daugiau negu arklys.

— Vakar naktį aptikau aukso siuntą, slapta atgabentą iš Ispanijos. Siuntė seras Tomas Grešemas iš Antverpeno.

— Grešemas? — nustebęs paklausė Robertas.

— Laive buvo peiliais apsikaišęs jo tarnas, perbalęs nuo įtampos, — pridūrė Blountas.

— Auksas kam?

— Iždui, — atsakė šnipas. — Smulkios monetos, aukso luitai, visokių pavidalų ir dydžių. Mano vyras, padėjęs iškrauti, minėjo, jog auksas skirtas naujiems pinigams kaldinti, kariuomenės algai. Pamaniau, jog norėsite žinoti. Krovinys maždaug trijų tūkstančių svarų vertės, toks nebe pirmas ir dar laukiama siunta kitą savaitę.

— Noriu žinoti, — patvirtino Robertas. — Žinios yra valiuta.

— Tuomet tikiuosi, kad valiuta bus Grešemo auksas, — pašmaikštavo Blountas. — O ne niekalas, kurį turiu kišenėje.

Roberto galvą perskrodė iškart kelios mintys. Bet neišsakė jų balsu.

— Ačiū, — tarė jis savo informatoriui. — Ir pranešk man, kada Sesilis susiruoš namo.

Jis paliko arklį su prižiūrėtoju ir nuėjo ieškoti Elžbietos. Ji dar nebuvo apsirengusi, sėdėjo savo kambaryje prie lango, apsisiautusi pečius skara. Pasirodžius Robertui, Blanša Pari su palengvėjimu pažvelgė į jį ir paaiškino:

— Jos didenybė nenori rengtis, kadangi su ja susitikti pageidauja ispanų pasiuntinys. Sako, kad jaučiasi pavargusi.

— Palikite mus, — burbtelėjo Robertas ir palaukė, kol kambaryje neliks nei damų, nei tarnaičių.

Elžbieta atsigręžė, nusišypsojo jam ir priglaudė jo delną prie savo skruosto.

— Mano Robertai.

— Sakykite, mylimoji, — tyliai pradėjo tas, — kodėl jūs gabenatės laivais iš Antverpeno ispanų auksą ir kuo už visa tai susimokate?

Karalienė aiktelėjo išbaldama, šypsena išsivadėjo iš jos akių.

— A, — išlemeno. — Auksas.

— Taip, — ramiai pakartojo Dadlis. — Auksas. Ar nemanote, kad vertėtų papasakoti man, kas čia vyksta?

— Kaip jūs sužinojote? Tai turėjo būti laikoma griežčiausioje paslaptyje.

— Nesvarbu, — atšovė jis. — Man labai nemalonu girdėti, jog vis dar turite nuo manęs paslapčių, nors pasižadėjote, nors esame vyras ir žmona.

— Ketinau jums papasakoti, — išpoškino ji, — tiktai Škotija visai išstūmė tai iš galvos.

— Neabejoju, — šaltai atsiliepė Robertas. — Nes jeigu nebūtumėte atgavusi atminties iki tos dienos, kai atšauksite senuosius pinigus ir įvesi te naujuosius, būčiau likęs su nemenka krūva šlamšto, tiesa? Ir patyręs rimtų nuostolių, taip? Ar jūs norite, kad aš nukentėčiau?

Elžbieta išraudo.

— Aš nežinojau, kad kaupiate smulkius pinigus.

— Turiu žemių, o mano nuomininkai, deja, nemoka natūra. Turiu prekybinių skolų, kurios sumokėtos monetomis, turiu ne vieną skrynią, pripiltą pensų ir fartingų. Gal pasakysite man, ką už jas gausiu?

— Šiek tiek daugiau nei jos sveria, — vos girdimai atsiliepė karalienė.

— Ne nominalią jų vertę?

Ji tylėdama papurtė galvą.

— Mes atšaukiame senąsias monetas ir išleidžiame naujas, — tarė ji. — Tai Grešemo planas, pats žinote. Turime atnaujinti pinigus.

Robertas paleido Elžbietos ranką ir nuėjo į kambario vidurį, o karalienė liko sėdėti prie lango, svarstydama, ką jis darys. Ji suprato, kad silpnumas pilve — iš baimės. Pirmą kartą gyvenime ji išsigando, ką vyras pagalvos apie ją, ir ne dėl politikos, o dėl meilės.

— Robertai, nepykite ant manęs. Aš nenorėjau jūsų žlugdyti. — Pati jautė, kad kalba atsiprašinėdama. — Privalote suprasti, jog iš visų žmonių man mažiausiai norėtųsi nuskriausti jus! Apipyliau jus titulais, postais ir žemėmis.

— Žinau, — trumpai atsiliepė jis. — Tai mane ir stebina. Kad viena ranka duodate, o kita atimate. Kaip kokia kekšė. Negi nepagalvojote, kad tai man kainuos daug pinigų?

Elžbieta aiktelėjo.

— Aš galvojau tik apie tai, kad reformą reikia išlaikyti paslaptyje, visiškoje paslaptyje, nes visi ims mainikauti ir monetos dar labiau nuvertės, — išpylė ji. — Robertai, siaubinga žinoti, kad žmonės tavo pinigus laiko nieko vertus. Mes turime padaryti viską teisingai, nes visi dėl to kaltins mane.

— Ir šitą paslaptį saugojote nuo manęs, savo vyro, — tarė jis.

— Mes dar nebuvome susižiedavę, kai pradėtas vykdyti šis planas, — nusiminusi teisinosi ji. — Dabar matau, jog turėjau jums papasakoti. Tik ta Škotija viską supainiojo...

— Škotijoje dabar taika, — tvirtai tarė Robertas. — Ir pasistenkite nepamiršti, jog mes esame susituokę, jog negalite nuo manęs nieko slėpti. Eikite ir apsirenkite, Elžbieta, o kai grįšite, papasakosite man viską, ką susitarėte ir suplanavote su Sesiliu. Neleisiu iš savęs tyčiotis. Nesišnabždėsite su kitu man už nugaros. Jaučiuosi kaip maustomas vyras, o aš ragų nenešiosiu.

Dadlis išsigando, kad nuėjo per toli, bet Elžbieta atsistojo ir nuėjo į miegamąjį.

— Atsiųsiu jums tarnaites, — pasinaudodamas jos paklusnumu pridūrė Robertas. — O tada mūsų laukia ilga šneka.

Karalienė stabtelėjo tarpduryje ir pažvelgė į jį.

— Prašau, nepykite ant manęs. Nenorėjau jūsų įžeisti. Niekuomet nebandyčiau užgauti jūsų tyčia. Žinote, kokia buvo šita vasara. Aš viską jums papasakosiu.

Atėjo metas apdovanoti ją už atsiprašymą. Jis perėjo kambarį ir pabučiavo jos pirštus, tada lūpas.

— Mano mylimoji, — pasakė. — Mes su jumis esame tikras pinigas, ir niekas to nepakeis. Mus visuomet jungs absoliutus sąžiningumas ir atvirumas. Tuomet galėsiu patarti jums ir padėti, nereikės kreiptis į pašalinius.

Robertas pajuto, kaip po jo bučiniu karalienės lūpų kampučiai pakyla į viršų.

— Ach, Robertai, gerai, — atsakė ji šypsodamasi.

Sesilis, prieš tęsdamas kelionę iš Berglio į Londoną, leido sau pasimėgauti vienu vakaru namuose su žmona. Mildred pasitiko kaip visuomet — santūriai švelni, bet pro pilkas jos akis nepraslydo pagilėjusios raukšlės vyro veide ir sulinkę pečiai.

— Atrodote pavargęs, — pastebėjo ji.

— Karštis ir dulkės, — tepasakė jis, nepasakodamas apie keletą žygių, kuriuos turėjo atlikti tarp Edinburgo ir Niukaslo, kol privertė sudaryti ir pasirašyti taikos sutartį.

Žmona linktelėjusi parodė į miegamąjį, puošnų kambarį, kuriame jau laukė karšto vandens vonia ir švarūs drabužiai, šalto alaus ąsotėlis su šiltu, ką tik keptos duonos kepalėliu. Kai atsigaivinęs ir persivilkęs švarią tamsią eilutę seras Viljamas nusileido į apačią, Mildred jau buvo paruošusi mėgstamiausius pietus.

— Ačiū, — maloniai tarė jis ir pabučiavo žmonos kaktą. — Ačiū už viską.

Nusišypsojusi Mildred palydėjo vyrą iki stalo, prie kurio susirinkusi šeima ir tarnai laukė šeimininko maldos. Mildred buvo karšta protestantė ir jos namuose buvo laikomasi Dievo priesakų.

Sesilis ištarė kelis maldos žodžius, atsisėdo ir ėmė stiprintis. Iš vaikų kambario atvesta ketverių metukų dukrelė Ana kartu su kūdikiu broliuku Viljamu gavo tėvo palaiminimą. Kai stalai buvo nukraustyti, Mildred su Sesiliu nuėjo į savo kambarį, kur jųdviejų laukė pakurtas židinys ir ąsotis alaus.

— Vadinasi, taika, — patvirtino ji įsitikinusi, kad vyras niekuomet nebūtų išvykęs iš Škotijos, nebaigęs savo darbo.

— Taip, — burbtelėjo Sesilis.

— Neatrodote labai laimingas, palaimintasis taikdary?

Žvilgsnis, kurį Sesilis metė į žmoną, jai pasirodė nematytas. Viljamas atrodė įskaudintas, lyg gavęs antausį. Tik ne dėl įžeisto orumo, ne dėl ambicijų; atrodė, kad jį būtų išdavęs draugas.

— Nesu laimingas, — atsakė jis. — Apie tokią taiką mes net nedrįsome svajoti. Prancūzų armija turės išsinešdinti, Anglijos interesai Škotijoje patvirtinti — ir viskas beveik be šūvio. Tai turėtų būti didžiausias mano gyvenimo įvykis, pergalinga akimirka. Pergalė prieš prancūzus visada šlovinga, o sutriuškinti juos su suskaldyta šalimi, tuščiu iždu ir algos negaunančia moters vadovaujama kariuomene — kone stebuklas.

— Bet? — nesuprasdama paragino tęsti Mildred.

— Kažkas nuteikė prieš mane karalienę, — atsakė Viljamas. — Gavau laišką, kuris būtų mane pravirkdęs, jeigu tvirtai nežinočiau, jog padariau viską, ką buvo galima dėl jos padaryti.

— Karalienės laišką?

— Laišką, reikalaujantį dar ir žvaigždžių su mėnuliu, ne tik taikos Škotijoje, — atsakė jis. — Ir įtariu, kad Elžbieta nelabai apsidžiaugs išgirdusi, jog galiu jai duoti tik taiką Škotijoje.

— Ji nėra kvaila, — pastebėjo Mildred. — Jeigu pasakysite tiesą, ji išgirs. Ji supras, kad padarėte viską, ką galėjote, daugiau nei būtų sugebėjęs kas nors kitas.

— Elžbieta įsimylėjusi, — tarė seras Viljamas. — Bijau, kad ji negirdi nieko, tik savo širdies plazdėjimą.

— Dadlis?

— Kas daugiau?

— Tada viskas aišku, — atsakė žmona. — Netgi čia mus pasiekė garsas apie skandalą, kuriuo sunku patikėti.

— As tikiu, — atsakė jis. — Didžia dalimi tai tiesa.

— Kalba, kad jie susituokę ir ji slapsto savo vaiką.

— Ne, tas tai melas, — tarė Sesilis, — bet aš neabejoju, kad ji tekėtų už Dadlio, jeigu jis būtų laisvas.

— Ar tai jis apjuodino jus prieš karalienę?

Seras Viljamas linktelėjo.

— Manyčiau, taip. Rūmuose gali būti tik vienas išrinktasis. Tikėjausi, kad ji džiaugsis jo draugija ir klausys mano patarimų, bet kai man teko išvykti, Dadlis ne tik linksmino ją, bet ir patarinėjo jai, o jis — labai neatsargus patarėjas.

Mildred pakilo nuo kėdės, atsistojo vyrui už nugaros ir uždėjo ranką jam ant peties.

— Ką darysite, Viljamai?

— Vyksiu į rūmus, — atsakė tas. — Turiu atsiskaityti. Nors išleidau šimtus svarų iš savo kišenės, nesitikiu nei kompensacijos, nei dėkingumo. Jeigu ji nepaklausys mano patarimo, man teks ją palikti, kaip grasinau padaryti anksčiau. Tuomet ji negalėjo be manęs apsieiti, pažiūrėsim, ar sugebės dabar.

Mildred nusigando.

— Viljamai, negalite palikti jos tam jaunam gražuoliui. Negalite palikti Anglijos, kad tiedu valdytų. Tai lyg atiduoti karalystę į išpaikintų vaikų rankas. Negalite palikti jiems Bažnyčios. Jie negaus jos pasitikėjimo. Juk tai paleistuvių pora. Turite likti karalienės patarėjas. Turite gelbėti ją nuo jos pačios.

Sesilis, vyriausias ir labiausiai gerbiamas karalienės patarėjas, visuomet klausė žmonos nuomonės.

— Mildred, kad įveikčiau tokį žmogų, kaip Dadlis, teks griebtis pačių žemiausių metodų. Turėsiu elgtis su juo kaip su šalies priešu, turėsiu bendrauti kaip su išdaviku virtusiu patikimu draugu. Turėsiu elgtis su juo kaip su... — Jis nutilo, ieškodamas pavyzdžio. — Su Marija de Giz.

— Staiga mirusia karaliene? — paklausė ji, stengdamasi kalbėti neutraliai.

— Karaliene, kuri mirė labai netikėtai.

Ji išsyk suprato vyrą, bet pažvelgė jam į akis nė nemirktelėjusi.

— Viljamai, privalote atlikti savo pareigą mūsų šaliai, mūsų Bažnyčiai, mūsų karalienei. Kad ir kokių priemonių imsitės, vykdysite Dievo valią.

Viljamas pažvelgė į romias pilkas žmonos akis.

— Net jeigu reikės padaryti nusikaltimą, didelę nuodėmę?

— Netgi tuomet.

Kai Sesilis liepos pabaigoje grįžo į rūmus, dvariškiai buvo išvykę į netolimą kelionę palei pietinius Temzės krantus. Apsistodavo geriausiuose namuose, kokius galėjo rasti, ir mėgavosi medžiokle bei vasaros oru. Lordas sekretorius buvo įspėtas, kad nesitikėtų iškilmingo sutikimo, taip ir atsitiko.

— Kaip jūs galėjote? — piktai pasitiko jį karalienė. — Kaip galėjote paleisti iš rankų mūsų pergalę? Gal prancūzai jus papirko? Gal perėjote į jų pusę? Gal negaluojate? Esate pernelyg pavargęs tinkamai įvykdyti jums skirtą užduotį? Per senas? Kaip galėjote pamiršti savo pareigą man, šaliai? Mes iššvaistėme turtus, kad Škotija būtų saugi, o jūs leidote prancūzams grįžti namo, nepareiškę reikalavimų?

— Jūsų didenybe, — pradėjo seras Viljamas. Jis nukaito iš pykčio ir permetė akimis, kas juos girdi. Pusė dvariškių atvirai, ištiesę kaklus klausėsi pokalbio. Elžbieta priėmė jį didžiojoje namų, kuriuose buvo apsistojusi, menėje, galerijoje sienas ramstė rūmininkai, jų klausėsi ant laiptų stovintys žmonės. Pyla buvo vieša, tarsi Smitfildo turgaus aikštėje.

— Grįžti namo be Kalė, kai prancūzai maldauja pasigailėti! — šūktelėjo ji. — Tai blogiau, nei prarasti Kalė. Tuomet mes kovojome iš visų jėgų. O čia — kvailystė: jūs atsisakėte Kalė net nepamėginę jo atgauti.

— Jūsų didenybe...

— O mano herbas! Ar ji prisiekė daugiau jo nenaudoti? Ne? Kaip drįstate grįžti pas mane, kai ta moteris ir toliau jį valkioja?

Sesilis pasijuto bejėgis prieš tokį puolimą. Jis užsičiaupė ir leido karalienei išsilieti.

— Elžbieta. — Tas tylus balsas buvo toks įsakmus, kad Sesilis instinktyviai dirstelėjo į didžiuosius laiptus pasižiūrėti, kas drįso kreiptis į karalienę vardu. Ten stovėjo Dadlis.

Jis užjaučiamai pažvelgė į patarėją.

— Milordas sekretorius daug dirbo ir parvežė namo geriausią taikos sutartį, kokią galėjo. Galbūt mes nusivylę dėl jo pasiekimų, bet galime būti tikri dėl jo ištikimybės ir atsidavimo mums.

Sesilis matė, kaip Roberto žodžiai, vien pats tonas sutramdė Elžbietos įtūžį. „Sako „atsidavimo mums”? — mintyse savęs paklausė jis. — Tai aš dabar tarnauju ir jam?”

— Palikime lordą sekretorių ramybėje, — pasiūlė Dadlis. — Jis vėliau galės paaiškinti savo sprendimus ir papasakoti, kaip reikalai Škotijoje. Jis sukorė ilgą kelią, atliko daug pastangų reikalaujantį darbą.

Karalienė iškėlė galvą, o Sesilis pasiruošė išklausyti dar vieną užgauliojimų tiradą.

— Eime, — tiesdamas ranką tarė Dadlis. — Eime, Elžbieta.

„Jis kreipiasi į ją vardu prieš visą dvarą?” — apstulbintas paklausė savęs Sesilis.

Bet Elžbieta nuėjo pas Robertą kaip komandą „greta” vykdyti išmokytas šuo ir padavusi ranką leidosi išvedama iš menės. Dadlis grįžtelėjo į Sesilį ir leido sau vos pastebimai šyptelėti. „Taip, — kalbėjo toji šypsena. — Dabar matai, kaip čia viskas yra.”

Viljamas Haidas pasikvietė seserį į kabinetą, kambarį, kuriame tvarkė savo ūkio reikalus, leisdamas jai suprasti, kad reikalas rimtas, ir jis nepasiduos emocijoms ar apeliacijoms į giminystės ryšius.

Jis sėdėjo prie didžiulio, apvalaus žemvaldžio stalo su daugybe abėcėlės raidėmis paženklintų stalčiukų. Pasukęs stalą šeimininkas nesunkiai rasdavo nuomos knygą ir sandorį reikiama vardo raide pažymėtame stalčiuje.

Ližė Odingseil, pastebėjusi, kad „Z” raide pažymėtuoju stalčiuku niekas nesinaudoja, ėmė spėlioti, kodėl stalius nesugalvojo padirbdinti stalo be „Z” stalčiuko, nes tokių vardų anglų kalboje reta. „Zebidi”, — pagalvojo ji.

— Sese, aš dėl ledi Dadli, — be didelės įžangos pradėjo Viljamas Haidas.

Ližė iškart atkreipė dėmesį, kaip brolis pavadino ją ir viešnią. Vadinasi, šis pokalbis bus formalus.

— Taip, brolau? — mandagiai atsakė ji.

— Tai sunki užduotis, — tarė jis, — bet kalbėsiu tiesiai: manau, metas ją išlydėti.

— Išlydėti? — pakartojo ji.

— Taip.

— Išlydėti kur?

— Pas kitus draugus.

— Milordas nedavė jokių nurodymų, — paprieštaravo ji.

— Ar apskritai gavote iš jo kokią nors žinią?

— Ne, po... — Ji nutilo. — Ne, nuo tada, kai jis aplankė ją Norfolke.

Haidas pakėlė antakius ir laukė.

— Kovą, — nenoriai pridūrė ji.

— Kai ji atsisakė skirtis ir abu susipyko?

— Taip, — pripažino Ližė.

— Ir nuo tada negavai jokio laiško? Ji irgi?

— Ne, kiek žinau... — Ji atrėmė kaltinantį brolio žvilgsnį. — Ne, ir ji negavo.

— Ar ateina pinigai jos išlaikymui?

Ližė suglumusi aiktelėjo.

— Taip, žinoma.

— O tavo alga?

— Aš negaunu algos, — oriai atsakė ji. — Aš draugė, o ne tarnaitė.

— Taip, bet jis apmoka tavo išlaidas.

— Jo ekonomas siunčia pinigus.

— Vadinasi, dar nepametė jos likimo valiai, — susimąstęs tarė Viljamas.

— Jis dažnai pamiršta parašyti, — spyrėsi ji. — Jis retai lankosi. Praeityje būdavo, kad ištisus mėnesius...

— Jis niekuomet nepamiršdavo atsiųsti savo žmonių, kad palydėtų Emę iš vienų draugų pas kitus, — atkirto jis. — Jis visuomet pasirūpindavo, kad ji turėtų kur paviešėti. O dabar sakai, kad nuo kovo nieko neatsiuntė, negavote iš jo jokios žinios.

Ližė linktelėjo.

— Sese, privalai pasiimti ją ir keliauti toliau, — tvirtai tarė jis.

— Kodėl?

— Nes ji tampa šių namų gėda.

Ližė nustėro.

— Kodėl? Ką ji padarė?

— Nekreipiant dėmesio į perdėtą jos pamaldumą, kas verčia spėlioti apie jos sąžinę...

— Dėl Dievo, broli, ji kabinasi į Viešpatį kaip į gyvenimą. Jos sąžinė švari, ji tik ieško jėgų išgyventi!

Viljamas Haidas nutildė ją ranka.

— Elžbieta, prašau. Likime ramūs.

— Nežinau, kaip likti ramiai, kai šią nelaimingą moterį vadini namų gėda!

Šeimininkas atsistojo.

— Netęsime šio pokalbio, kol nepažadėsi susivaldyti.

Ližė giliai įkvėpė.

— Žinau, ką tu darai.

— Ką?

— Stengiesi atsiriboti nuo jos. Bet jos padėtis ir taip nepavydėtina, o tu ją dar pabloginsi.

Viljamas nuėjo prie durų, tarsi ketindamas išleisti seserį. Ližė pastebėjo ženklus, išduodančius brolio pasiryžimą.

— Gerai, — skubiai tarė ji. — Gerai, Viljamai. Nėra reikalo elgtis su manimi atšiauriai. Man ne geriau nei tau. Netgi blogiau.

Jis grįžo į savo vietą.

— Pamirštant jos dievobaimingumą, kaip jau sakiau, man kelia nerimą padėtis, į kurią ji mus stato.

Ližė tylėdama laukė.

— Ledi Dadli privalo išvykti, — tiesiog nutarė Viljamas. — Kol maniau, kad priimdami čia, gindami nuo šmeižto ir paniekos, laukdami milordo nurodymų, darome jai paslaugą, ji buvo turtas. Maniau, Robertas džiaugsis, jog žmona rado saugų rojaus kampelį. Maniau, jis bus man dėkingas. Tačiau dabar manau kitaip.

Ližė pakėlė galvą ir pažvelgė į brolį. Jis buvo jaunesnis už ją, ir moteris įprato žvelgti į jį dvejopai: kaip į jaunėlį, kuris menkiau pažįsta pasaulį, ir kaip į viršesnį už save — šeimos galvą, turtingą žemvaldį, viena pakopa aukščiau ant laiptų, vedančių pas Dievą.

— Ir ką gi tu manai dabar, brolau?

— Manau, kad jis jos nusikratė, — atsakė tas. — Manau, kad atsisakiusi patenkinti vyro reikalavimą, Emė supykdė jį ir daugiau vyro ji nebeišvys. Dar svarbiau, jog tie, pas kuriuos ji apsistos, taip pat nebesulauks sero Dadlio. Mes nepadedame jam išspręsti keblios problemos, mes padedame jai maištauti prieš jį. O aš nenoriu, kad apie mane būtų šitaip galvojama.

— Emė — Roberto žmona, — atšovė Ližė. — Ir ji nepadarė nieko bloga. Ji ne maištauja, tik atsisako skirtis.

— Niekuo negaliu padėti, — atsakė Viljamas. — Dabar jis gyvena kaip Anglijos karalienės vyras, išskyrus titulą. Ledi Dadli yra kliuvinys jų laimei. Aš neketinu būti galva namų, kuriuose pribėgą rado kliūtis Anglijos karalienei jaustis laimingai.

Viljamo logikai nieko negalėjai prikišti, o į širdį belstis uždraudė pats.

— Bet ką jai daryti?

— Ji turi keliauti į kitus namus.

— O kas tada?

— Į dar kitus, trečius, ketvirtus, kol sutiks tartis dėl skyrybų su seru Robertu ir ras nuolatinę buveinę.

— Turi galvoje, kol ji bus priversta išsiskirti ir bus ištremta į kokį nors užsienį arba kol jai plyš širdis.

Viljamas atsiduso.

— Sese, neverta daryti iš to tragedijos.

Ližė atšovė:

— Aš nedarau tragedijos. Tai ir yra tragedija!

— Tačiau tai ne mano kaltė! — prarado savitvardą brolis. — Nėra reikalo mane dėl visko kaltinti. Suprantu, kad sunku, bet prie to aš piršto neprikišau!

— Tai kas tuomet prikišo? — griežtai paklausė ji.

— Ji, todėl ir turės išvykti, — negailestingai atsakė jis.

Sesiliui teko triskart susitikti su Elžbieta, kol ji teikėsi išklausyti jį nepertraukinėdama ir neliedama tūžmasties. Pirmais dviem atvejais dalyvavo ir Dadlis su kitais dvariškiais, todėl Sesiliui beliko nulenkus galvą klausytis karalienės priekaištų, kad nesirūpina jos reikalais, nepaiso šalies interesų, ignoruoja jos garbę, teises, finansinius poreikius. Po pirmojo susitikimo patarėjas nė nemėgino gintis, tiktai svarstė, kieno balsas sklinda iš priekaištaujančių karalienės lūpų.

Aišku, kad Roberto Dadlio. Be abejo, Roberto Dadlio, kuris stovėjo nuošalyje prie lango, pasirėmęs į langinę, žvelgė į vidurvasario sodus ir grakščia balta ranka laikė prikišęs prie nosies dėžutę su sausais kvepalais. Protarpiais jis pakeisdavo padėtį, atsidusdavo ar atsikrenkšdavo, ir karalienė staigiai atsigręždavo į jį, tarsi suteikdama žodį. Jeigu Robertui toptels kokia nors mintis, visi geis ją išgirsti, neabejojo karalienė.

„Elžbieta dievina jį, — pagalvojo Sesilis, beveik nesiklausydamas karalienės priekaištų. — Ji pirmą kartą įsimylėjusi, jis yra pirma subrendusios moters meilė. Jai atrodo, kad saulė šviečia iš jo akių, jo nuomonė — išmintis, kurią tik ji pajėgi suprasti, jo balsas — vienintelis, kurio verta klausytis, jo šypsena — vienintelis malonumas. Beprasmiška skųstis, beprasmiška pykti ant jos kvailumo. Ji yra dėl pirmos meilės galvą pametusi mergina, beviltiška tikėtis iš jos kokių nors protingų sprendimų.“

Trečią kartą jis užtiko karalienę be Roberto, tik su seru Nikolu Bekonu ir dviem freilinomis.

— Seras Robertas vėluos, — tarė ji.

— Pradėkime be jo, — ramiai pasiūlė seras Nikolas. — Lorde sekretoriau, jūs pradėjote dėstyti sutarties sąlygas ir prancūzų atsitraukimo aplinkybes.

Sesilis linktelėjęs padėjo priešais juos savo dokumentus. Pirmą kartą karalienė nepašoko nuo stalo, jį koneveikdama. Liko sėdėti kaip sėdėjusi ir atidžiai peržvelgė prancūzų atsitraukimo pasiūlymą.

Padrąsintas patarėjas dar kartą pakartojo sutarties sąlygas ir atsisėdo.

— Ar iš tiesų manote, jog ši taika įpareigojanti? — paklausė Elžbieta.

Ir vėl viskas tarp jų buvo taip anksčiau. Jauna moteris klausė subrendusio vyro patarimo, tikėdama, kad jis patars kaip ištikimas tarnas. Išmintingas patarėjas pažvelgė į savo auklėtinės veidelį ir vėl patikėjo jos protu bei gebėjimais. Sesilis tarsi pajuto, kad pasaulis atgauna savo ašį, žvaigždės vėl grįžta į įprastą maršrutą, danguje įsiviešpatauja įprasta harmonija.

— Manau, — atsakė jis. — Jie labai išsigandę protestantų sujudimo Paryžiuje, todėl kol kas nenori daugiau rizikuoti. Jie bijo hugenotų iškilimo, bijo jūsų įtakos. Jie tiki, kad stosite ginti protestantų, kad ir kur jie būtų, kaip stojote ginti škotų. Mano, kad protestantai sieks jūsų įsikišimo. Prancūzai stengsis išsaugoti taiką, neabejoju. O Škotijos karalienė Marija neskubės atsiimti palikimo Škotijoje, kol galės gyventi Paryžiuje. Pasodins kitą regentą ir įsakys jam teisingai elgtis su škotų lordais, kaip suderėta taikos sutartyje. Škotija jiems lieka tik teoriškai.

— O Kalė? — godžiai paklausė karalienė.

— Kalė yra ir visuomet buvo atskiras klausimas, — ramiai atsakė jis. — Mes visuomet tai žinojome. Tačiau manau, jog galime reikalauti jį sugrąžinti pagal Kato Kambrezės sutarties sąlygas, kai baigsis nuoma, kaip sutarta. Ir dabar, labiau nei bet kada, tikėtina, jog jie sutiks. Kaimynai išmoko mūsų bijoti. Mes nustebinome juos, jūsų didenybe, jie nesitikėjo, kad mums užteks ryžto. Daugiau iš mūsų nebesijuoks. Ir tikrai taip lengvai nepradės su jumis kariauti.

Elžbieta linktelėjusi pastūmė jam sutartį.

— Gerai, — tarstelėjo. — Prisiekiate, jog tai geriausia, ką galėjote pasiekti?

— Aš džiaugiuosi, kad pavyko tiek daug išpešti.

Ji linktelėjo.

— Ačiū Dievui, jie nebekelia mums grėsmės. Nenorėčiau išgyventi dar vienerius tokius metus.

— Aš taip pat, — karštai pritarė seras Nikolas. — Pradėjote stambų lošimą, išvesdama mus į karą, jūsų didenybe. Nuostabus sprendimas.

Elžbieta malonėjo nusišypsoti Sesiliui.

— Pasirodžiau labai drąsi ir ryžtinga, — mirktelėjo ji patarėjui. — Jūs taip nemanote, Dvasia?

— Esu tikras, kad Anglijai susidūrus su kitu priešu jūs prisiminsite šį kartą, — atsakė jis. — Jūs pasimokėte, kaip reikia elgtis. Jūs išmokote karaliaus vaidmens.

— Marija niekada tiek nepasiekė, — priminė Elžbieta. — Jai niekada neteko atremti užsienio valstybės puolimo.

— Tikrai ne, — sutiko jis. — Jos narsa nebuvo taip tikrinta, kaip jūsų. Jūs atlaikėte išbandymą ir parodėte, jog turite charakterį. Buvote tikra savo tėvo dukra ir iškovojote taiką.

Elžbieta pakilo nuo stalo.

— Nesuprantu, kur užtruko seras Robertas, — nusiskundė ji. — Jis pažadėjo man būti čia prieš valandą. Jis laukia naujos berberų žirgų siuntos ir nori pats juos pamatyti, kad netinkamus galėtų iškart siųsti atgal. Bet jis pažadėjo man iškart sugrįžti.

— Gal paėjėkime iki arklidžių jo pasitikti? — pasiūlė Sesilis.

— Taip, — mielai sutiko ji, kibdama jam į ranką, ir abu nuėjo greta, kaip buvo pratę.

— Pirma prasukime pro sodą, — pasiūlė jis. — Rožės šiais metais pasakiškos. Ar žinojote, kad Škotijoje viskas pražysta mėnesiu vėliau?

— Nejaugi ten taip šalta ir atšiauru? — paklausė karalienė. — Norėčiau ten apsilankyti.

— Kurią nors vasarą galėtumėte keliauti į Niukaslą, — pasiūlė seras Viljamas. — Šiaurė džiaugsis jūsų sulaukusi, o pasienio pilių lankymas — puikus politinis gestas.

— Man patiktų, — atsakė Elžbieta. — Jūsų ten keliai nujodinėti, marširuojant iš Edinburgo į Niukaslį, taip?

Sesilis linktelėjo.

— Norėjau pasitarti su jūsų dėde ir negalėjau paleisti iš akių monsinjoro Rodo. Joti tuo prastai prižiūrimu keliu sunku, ypač Škotijoje.

Karalienė linktelėjo.

— O kaip jūs? — jau tyliau pasiteiravo Sesilis. Damos sekė juos pernelyg atsilikusios, kad ką nors nugirstų, o seras Nikolas ėjo su Katerina Nol. — Kaip jūsų reikalai šiuos du mėnesius, princese?

Jau pagalvojo, kad nusijuokusi Elžbieta praleis klausimą pro ausis, bet ji susilaikė.

— Labai bijojau, — atsakė ji nuoširdžiai. — Keitė nuogąstavo, kad nuo įtampos pašlis mano sveikata.

— Aš irgi to bijojau, — tarė Sesilis. — Jūs puikiai susitvarkėte.

— Nebūčiau pajėgusi, jei ne seras Robertas, — atsakė ji. — Jis visuomet moka mane nuraminti, Dvasia. Jo toks nuostabus balsas, o rankos... man regis, jo rankos stebuklingos... štai kodėl jis taip moka elgtis su arkliais. Vos tik uždeda ranką man ant kaktos, pajuntu ramybę.

— Jūs jį mylite, — švelniai ištarė patarėjas.

Elžbieta dirstelėjo į jį įsitikinti, ar tai ne kaltinimas. Bet seras Viljamas atrėmė jos žvilgsnį su ramia užuojauta.

— Taip, — pripažino ji apsidžiaugusi, kad pagaliau gali iškloti patarėjui tiesą. — Taip, myliu.

— O jis jus?

— O, taip, — nusišypsojo ji. — Pagalvokite, kaip būtų apgailėtina, jeigu nemylėtų!

Kiek luktelėjęs jis paklausė:

— Princese, kuo visa tai baigsis? Jis vedęs.

— Jo žmona serga ir gali numirti, — atsakė Elžbieta. — Šiaip ar taip, jie daugelį metų nelaimingi. Robertas sako, kad jo santuoka nutrūkusi. Ji turės sutikti skirtis. Galėsiu patvirtinti jų skyrybas. Tada jis ves mane.

„Ką man daryti? Protingo patarimo jai nereikia, ji nori, kad patvirtinčiau tą kvailystę, kurią sumanė. Bet jeigu nekalbėsiu aš, tada kas?” — Sesilis įkvėpė. — Mano karaliene, Emė Dadli, anksčiau Emė Robsart, yra jauna moteris, todėl nėra priežasties manyti, kad ji mirs. Negalite delsti tuoktis, laukdama, kol mirs jauna moteris. Ir skyrybų jūs nelabai galėsite patvirtinti, nes nėra pagrindo. Jūs pati šokote Dadlių tuoktuvių puotoje, kai Robertas vedė iš meilės ir gavęs abiejų tėvų palaiminimą. O pati už eilinio tekėti negalite, ypač už vyro, kurio šeimą persekioja išdavystės šešėlis, kuris turi gyvą žmoną.

Elžbieta pasisuko į jį.

— Sesili, aš galiu ir padarysiu tai. Aš jam pažadėjau.

„Dieve švenčiausias! Kaip tai suprasti? Ką tai reiškia? Ką tai reiškia?”

Tačiau Sesilio veidas neišdavė jo nuogąstavimų.

— Asmeninis pažadas? Meilios šnekos? Tarp judviejų?

— Prisiekėme susituokti. Sužadėtuvės de futuro prie liudininkų.

— Kas liudininkai? — aiktelėjo Sesilis. — Kas liudininkai? „Galbūt juos galima papirkti, kad tylėtų, arba nužudyti. Galbūt galima diskredituoti ar ištremti.“

— Katerina ir Fransis Noliai.

Jis nustėręs nutilo.

Abu ėjo nekalbėdami. Sesiliui ėmė linkti kojos, išgirdus karalienės žodžius. Jam nepavyko jos apsaugoti. Ji ir visa šalis pakliuvo į pinkles.

— Pykstate ant manęs, — tyliai pradėjo Elžbieta. — Manote, kad padariau siaubingą klaidą, kai buvote išvykęs ir negalėjote manęs apsaugoti?

— Aš pritrenktas.

— Dvasia, negalėjau nieko padaryti. Jūsų čia nebuvo, aš maniau, kad bet kurią akimirką įsiverš prancūzai. Maniau, kad ir taip neteksiu sosto. Nebeturėjau ką prarasti. Norėjau įsitikinti, kad turiu bent jį.

— Princese, čia didesnė katastrofa už prancūzus, — tarė jis. — Jeigu būtų įsiveržę prancūzai, kiekvienas šalies vyras būtų atidavęs už jus gyvybę. Bet jeigu žmonės sužinos, kad jūs pasižadėjote tuoktis su seru Robertu, jūsų vietoje pasodins Kateriną Grėj.

Jie artėjo prie arklidžių. „Eime toliau, — skubiai išpylė ji. — Nedrįstu dabar su juo susitikti. Jis supras, kad jums papasakojau.“

— Seras Robertas liepė jums slėpti tai nuo manęs?

— Nė nereikėjo! Mes visi žinome, kad tam prieštarautumėte.

Sesilis nusivedė ją kitu sodo takeliu. Jautė, kaip dreba globotinės ranka.

— Anglijos žmonės niekuomet neatsigręš prieš mane vien todėl, kad įsimylėjau.

— Princese, jie nepriims Roberto kaip jūsų vyro. Apgailestauju, bet geriausia, ką galite padaryti, tai pasirinkti savo įpėdinį. Jums teks atsistatydinti, atsisakyti sosto.

Seras Viljamas pajuto, kaip karalienė susverdėjo.

— Gal pageidautumėte prisėsti?

— Ne, eikime, eikime, — karštai sušuko Elžbieta. — Juk taip iš tiesų negalvojate, Dvasia? Tiktai norite mane pagąsdinti?

Jis papurtė galvą.

— Sakau jums gryną tiesą.

— Negi šalis jo taip nekenčia? Juk rūmuose yra tik keli, kurie norėtų jam pakenkti: mano dėdė, žinoma, Arndlio hercogas, — tie, kurie pavydi jam išvaizdos, mano palankumo, kurie geidžia jo turtų, jo padėties...

— Viskas ne taip, — liūdnai atsiliepė Sesilis. — Paklausykite manęs, Elžbieta, kalbu jums atvirai. Čia ne smulkus dvariškių pavydas, o nuomonė, kuriai pritaria visa karalystė. Ir viskas dėl jo giminės ir padėties praeityje. Jo tėvas buvo nubaustas mirties bausme dėl išdavystės prieš jūsų seserį, jo senelis mirė apkaltintas jūsų tėvo išdavyste. Jis blogo kraujo. Princese, jo giminė visuomet buvo jūsų giminės išdavikė. Kiekvienas atsimena, kad aukštai iškilę Dadliai ima piktnaudžiauti savo valdžia. Niekas nesutiks patikėti Dadliui aukšto posto. Ir visiems žinoma, kad jis yra vedęs, apie jo žmoną niekas nėra girdėjęs nieko bloga. Robertas negali tiesiog imti jos ir pamesti, tai būtų negirdėtas triukšmas. Jau ir dabar Europos dvaruose juokiasi iš jūsų, sako, kad nuodėminga meilė žirgininkui daro jums gėdą.

Patarėjas pastebėjo, kaip kraujas ūžteli Elžbietai į veidą apie tai pagalvojus.

— Jūs turite tekėti už karaliaus, princese. Bent jau už erchercogo, kilmingo kraujo asmens, kurio ryšiai būtų šaliai į naudą. Negalite tekėti už eilinio, galinčio pasigirti vien gražia išvaizda ir sugebėjimais suvaldyti savo žirgą. Šalis niekuomet nepripažins Dadlio jūsų sutuoktiniu. Aš tai žinau.

— Jūs irgi jo nekenčiate, — atšovė ji. — Jūs toks pat negailestingas jam, kaip visi.

„Iki kaulų smegenų”, — pripažino jis mintyse. Bet švelniai nusišypsojęs atsakė:

— Nebūtų svarbu, ką apie jį manau, jeigu jis būtų tinkamas vyras. Viliuosi, kad man dar užtenka nuovokos patarti jums, ką rinktis geriausia, nepaisant to, ką rinkčiausi pats. Taigi, aš nejaučiu jam neapykantos. Man jis netgi patinka. Aš seniai nuogąstavau dėl ypatingo jūsų palankumo jam. Bijojau to, kur šis jausmas gali nuvesti, bet net nesapnavau, kad taip toli.

Elžbieta nusisuko. Seras Viljamas pastebėjo, kad ji vėl ima pašyti nagus.

— Aš pati nuėjau toliau, nei ketinau, — labai tyliai tarė ji. — Nemąstydama aiškiai nuėjau dar toliau...

— Jeigu išsipainiotumėte iš santuokos pažado dabar, kad ir suteptą, reputaciją išsaugotumėte ištekėjusi už kito. Tačiau jeigu sieksite daugiau, žmonės verčiau ištrenks jus iš sosto, negu priklaups priešais jį.

— Marija tekėjo už Pilypo, nors žmonės jo nekentė! — pratrūko karalienė.

— Jis buvo karalius! — sušuko Sesilis. — Gal ir nekentė, bet jo kilmė abejonių nekėlė. Be to, Pilypą rėmė armija, jis buvo Ispanijos imperijos paveldėtojas. O ką turi Dadliai? Pustuzinį vasalų ir medžiotojų! Kaip jie galės jam padėti, kilus pirmam maištui?

— Aš daviau žodį, — sušnibždėjo Elžbieta. — Prieš Dievą ir garbingus liudininkus.

— Turėsite jį atsiimti, — tiesiai pasakė Sesilis. — Edinburgo taika bus veltui, nes būsite iškovojusi ją Anglijai ir karalienei Katerinai Grėj.

— Karalienei Katerinai? — išsigandusi pakartojo ji. — Niekada!

— Princese, mažiausiai dvi grupuotės trokšta pasodinti ją į sostą vietoj jūsų. Ji yra protestantė, kaip ir sesuo Džeinė, palankiai vertinama, Tiudorų giminės.

— Katerina apie tai žino? Ji spendžia man spąstus?

Seras Viljamas papurtė galvą.

— Jau būčiau suėmęs ją, jeigu bent kiek abejočiau jos lojalumu. Paminėjau ją dabar tik todėl, kad žinotumėte, jog yra žmonių, trokštančių paveržti jūsų karūną, o išgirdę apie jūsų pažadą, jie sulauks didžiulio palaikymo.

— Aš laikysiu jį paslaptyje, — tarė Elžbieta.

— Jį reikia ne tik slėpti, bet sulaužyti ir pamiršti. Turite atsižadėti Dadlio. Jūs niekuomet netekėsite už Roberto, ir jis tai žino. Privalote jam pasakyti, kad atsipeikėjote ir daugiau tuo neabejojate. Jis privalo jus paleisti.

— Gal man parašyti ponui Forsteriui? — pasiūlė Ližė Odingsel Emei, stengdamasi kalbėti nerūpestingai ir nešališkai. — Galėtume kelias savaites pasisvečiuoti Kamnore.

— Kamnore? — nustebo Emė. Ji sėdėjo prie lango, gaudydama paskutinius saulės spindulius, ir siuvo marškinėlius Tomui Haidui.

— Taip, — ramiai atsiliepė Ližė. — Mes lankėmės pas juos pernai, vasarai baigiantis, prieš persikraustydamos į Čislherstą.

Emė iš lėto pakėlė galvą.

— Jokios žinios iš milordo? — paklausė ji, žinodama, kad sulauks neigiamo atsakymo. — Ponas Haidas negavo laiško iš mano vyro?

— Ne, — sutrikusi atsakė Ližė. — Apgailestauju, Erne.

Emė vėl palinko prie siuvinio.

— Ar brolis kalbėjosi su jumis? Ar jis nori, kad mes išvyktume?

— Ne, ne, — skubiai pamelavo Ližė. — Tik pamaniau, jog kiti jūsų bičiuliai ims pavydėti, jeigu neaplankysite. O vėliau galbūt galėtume nukeliauti pas Skotus į Kambervelį? Juk norėtumėte apsipirkti Londone, tiesa?

— Man pasirodė, kad Viljamas elgiasi su manimi šiek tiek šalčiau, — tarė Emė. — Išsigandau, kad norėtų, jog iškeliaučiau.

— Visai ne! — šiek tiek perdėtai šūktelėjo Ližė. — Čia mano sumanymas. Pamaniau, galbūt čia atsibodo ir norite keliauti toliau. Tik tiek.

— O, ne, — atsakė Emė vos šypteldama. — Man čia nepabodo, man patinka čia, Liže. Likime.

— Ką veikėte visą popietę? — intymiai pasiteiravo seras Robertas Elžbietos, abiem pietaujant jos kambaryje. — Atėjau į priimamąjį, vos spėjau apžiūrėti arklius, bet išgirdau, kad manęs nepalaukėte. Man pasakė, jog vaikštinėjate su Sesiliu sode. Ieškojau ten, tik niekur negalėjau rasti. O kai grįžau pas jus, man buvo pasakyta, kad jūsų netrukdyčiau.

— Buvau pavargusi, — atsakė ji. — Ilsėjausi.

Jis įdėmiai žiūrėjo į pablyškusį karalienės veidą, atkreipė dėmesį į tamsius šešėlius po akimis, paraudusius vokus.

— Kas nors nuliūdino?

Ji papurtė galvą.

— Ne.

— Supykote ant jo, kad susimovė Škotijoje?

— Ne. Su tuo baigta. Negalime gauti daugiau, nei jam pavyko gauti.

— Didžiulis pranašumas perniek, — priminė jis.

— Taip, — burbtelėjo ji. — Ko gero.

Roberto šypsena buvo visiškai neperprantama. „Sesilis susigrąžino savo įtaką, — toptelėjo jam. — Elžbieta beviltiškai nuolaidi.” O garsiai tarė:

— Matau, kad kažkas negerai, Elžbieta. Kas yra?

Ji pakėlė juodas akis.

— Dabar negaliu kalbėti. — Jai nereikėjo rodyti į būrelį kartu pietaujančių ir, kaip visuomet, įdėmiai sekančių, ką jie šneka ir ką veikia, dvariškių. — Pasišnekėsime vėliau, kai būsime vieni.

— Žinoma, — meiliai šypsodamasis atsakė Robertas. — Tuomet leiskite jus pralinksminti. Gal paloškime kortomis? Pažaiskime? Arba pašokime?

— Kortomis, — atsakė ji. „Lošiant bent jau nereikės kalbėtis”, — pagalvojo ji.

Robertas lūkuriavo Elžbietos savo kambaryje. Temvortas ėjo sargybą už durų, taurės laukė lūpų, židinyje pleškėjo salsvai kvepiančios obels pliauskos. Jos kambario durys atsidarė, pasirodė karalienė. Tik įžengė ne kaip paprastai veržli, deganti geismu. Šiąnakt ėjo tarsi nenoromis, lyg trokšdama būti kitur.

„Vadinasi, ji susitaikė su Sesiliu, — padarė išvadą Robertas. — Ir jis įspėjo dėl manęs. Taip ir žinojau, jie vėl išvien. Bet mes, galima sakyti, susituokę. Ji yra mano.” O balsiai tarė:

— Brangioji mano. Maniau, kad ši diena niekada nesibaigs. — Ir apkabino ją.

Robertas pastebėjo, kad Elžbieta ne iš karto priėjo prie jo, bet ėmė glostyti jai nugarą ir bučiuoti plaukus.

— Mano meile. Mano vienintele meile.

Jis paleido ją, kol pati nepanoro išsivaduoti iš jo glėbio, ir nuvedė atsisėsti į krėslą priešais židinį.

— Ir štai mes čia, pagaliau vieni, — tarė jis. — Gal išgersite vyno, brangioji?

— Taip, — paprašė ji.

Robertas įpylė jai vyno ir palietė pirštus, kai Elžbieta siekė taurės. Matė, kad jos žvilgsnis nukreiptas į ugnį, ne į jį.

— Aš neabejoju, kad kažkas yra, — tęsė jis. — Ar tarp mūsų? Aš kaip nors jus įžeidžiau?

Elžbieta išsyk pakėlė akis.

— Ne! Niekada! Jūs visuomet...

— Tai kas yra, mano meile? Papasakokite man, kartu išspręskime kilusį nesusipratimą.

Ji papurtė galvą.

— Nieko nėra. Tiktai aš jus taip myliu, kad ėmiau galvoti, jog negalėčiau jūsų prarasti.

Robertas padėjo savo stiklą ir priklaupė prie jos kojų.

— Jūs neprarasite manęs, — tarė. — Aš jūsų, širdimi ir siela. Aš jums pažadėtas.

— Jeigu negalėsime susituokti ilgą laiką, ar mylėsite mane? Ar manęs lauksite? — paklausė ji.

— Kodėl negalime iškart paskelbti apie mūsų sužieduotuves? — paklausė jis tiesiai.

— O. — Jos ranka virptelėjo. — Suprantate, dėl tūkstančio priežasčių. Galbūt nė viena nėra svarbi. Bet jeigu negalėtume, ar lauktumėte? Ar būtumėte man ištikimas? Ar visuomet liktumėte toks pat?

— Laukčiau jūsų ir būčiau ištikimas, — pažadėjo Robertas. — Bet šitaip ilgai tęstis negali. Kas nors sužinos, ims kalbėti. O ir aš negalėsiu visuomet mylėti jus ir būti pašonėje, nepajėgdamas padėti jums tuomet, kai bijote ar jaučiatės vieniša. Geidžiu paimti jus už rankos visam dvarui matant, pasakyti, kad esate mano, kaip ir aš jūsų, kad jūsų priešai yra mano priešai ir aš su jais kovosiu.

— Bet jeigu reikės palaukti, mes palauksime, — mygo ji.

— Kodėl mums laukti? Negi nenusipelnėme būti laimingi? Abu kalėję Taueryje, abu galvoję, kad rytoj teks klauptis prieš trinką? Negi nenusipelnėme truputėlio džiaugsmo?

— Taip, — karštai sutiko Elžbieta. — Bet Sesilis sako, kad daugelis pasisako prieš jus ir kuria prieš mane sąmokslus, netgi dabar. Reikia siekti, kad šalis jus pripažintų. Tai gali šiek tiek užtrukti, tik tiek.

— Och, ką tas Sesilis išmano? — nerūpestingai atšovė Robertas. — Jis ką tik iš Edinburgo. Mano šnipai tvirtina, kad žmonės myli jus ir ilgainiui mane priims.

— Taip, — sutiko karalienė. — Ilgainiui. Todėl mums teks palaukti.

Dadlis pagalvojo, kad ginčytis pernelyg pavojinga.

— Amžinai, jeigu norite, — tarė jis šypsodamasis. — Ištisus amžius, jeigu pageidaujate. Jūs man pasakysite, kada norite paskelbti apie mūsų sužadėtuves, o iki tol būsiu jūsų paslaptis.

— Aš nenoriu atsisakyti jų, — skubiai pasiaiškino ji. — Nenoriu jų nutraukti.

— Jūs negalite jų nutraukti, — atšovė Robertas. — Kaip ir aš. Tai neišardoma. Teisėti saitai, šventas pažadas prieš Dievą ir liudininkus. Dievo akyse mes esame vyras ir žmona, ir niekas negali mūsų išskirti.

Iš Roberto draugo ir kliento pono Forsterio Emei atėjo laiškas, kviečiantis apsistoti ją Kamnore rugsėjį. Ližė Odingsel garsiai perskaitė kvietimą draugei, kuri nesivargino pati jo narplioti.

— Atsakykite jiems, kad man bus labai malonu pas juos pagyventi, — šaltai atsiliepė Emė. — Keliausite su manimi? Ar liksite čia?

— Kodėl turėčiau likti? — nustebusi paklausė Ližė.

— Jeigu norėtumėte palikti mane, — nedrįsdama žvelgti savo draugei į akis atsakė Emė. — Jeigu jums, kaip ir jūsų broliui, atrodo, kad patekau į nemalonės šešėlį ir geriau su manimi neturėti reikalų.

— Mano brolis nieko panašaus nėra sakęs, — tvirtai sumelavo Ližė. — Ir aš niekuomet jūsų nepaliksiu.

— Nesu tokia, kokia buvau anksčiau, — tęsė Emė. Saltis jos balse ištirpo, liko tik plonas, graudus balsiukas. — Praradau savo vyro palankumą. Jūsų broliui mano apsilankymas nėra naudingas, Kamnorui nebus garbė mane priimti. Suprantu, jog teks ieškoti žmonių, kurie sutiks pasikviesti mane, ignoruodami milordo nepalankumą. Likau nenaudinga.

Ližė nieko neatsakė. Šis Entonio Forsterio laiškas buvo nenoromis atsiųstas atsakymas į prašymą priimti Emę rudeniui. Skotai iš Kambervelio, pačios Emės pusbroliai, atsakė, kad, deja, jie patys lapkritį bus išvykę. Buvo aišku, kad Emės bičiuliai, netgi giminaičiai, daugiau nebenori matyti jos savo namuose.

— Entonis Forsteris visuomet jumis žavėjosi, — tarė Ližė. — O mano brolis su žmona dar aną dieną kalbėjo, kaip malonu žiūrėti į jus, žaidžiančią su mažuoju Tomu. Jūs čia kaip šeimos narė.

Emė labai norėjo patikėti drauge.

— Tikrai?

— Taip, — atsakė Ližė. — Sakė, kad nieko kito jis taip nemyli.

— Tai gal galėčiau likti čia? — tiesiog paklausė ledi Dadli. — Verčiau likčiau čia nei keliaučiau. Norėčiau čia sutikti ir Kalėdas. Galėčiau sumokėti už išlaikymą, juk žinote. Kad tik brolis leistų mums čia pasilikti.

Ližė nutilo.

— Betgi dabar, kai ponas Forsteris taip maloniai mus pakvietė, negalime atsisakyti, — išlemeno ji. — Juk nenorite jų įžeisti?

— Na, tai galime pasisvečiuoti kokią savaitę, — tarė Emė. — O tada sugrįžti.

— Tikrai ne, — bandė išsisukinėti Ližė. — Juk nenorite pasirodyti nedėkinga. Paviešėkime Kamnore visą mėnesį.

Ji pagalvojo, kad per daug prisimelavo, bet Emė nutilo, lyg pokalbis būtų vykęs užsienio kalba ir tik dabar ji tai suprato.

— O. Jūsų brolis nori, kad išvykčiau, tiesa? — iš lėto tarė ji. — Haidai nenorės, kad grįžčiau spalį. Jie nenorės manęs kurį laiką matyti, galbūt niekuomet. Yra taip, kaip maniau iš karto, ir visa šita — melas. Jūsų brolis nebenori manęs laikyti. Niekas nenorės, kad apsistočiau pas juos.

— Šiaip ar taip, ponas Forsteris laukia jūsų, — paprieštaravo Ližė.

— Ar parašėte jam ir paprašėte leidimo atvykti?

Ližė nuleido akis į grindis.

— Taip, — prisipažino ji. — Manau, Kamnoras, arba Stenfildas.

— Tuomet keliausime ten, — tyliai atsakė Emė. — O žinote, dar prieš metus ponas Forsteris didžiavosi mano kompanija, meldė pasilikti ilgiau nei kelias dienas. Dabar jis sutiko pakęsti mane vos mėnesį.

Elžbieta, anksčiau kiekvieną akimirką siekusi likti su Robertu vienumoje, vengė jo, rinkdamasi Viljamo Sesilio kompaniją. Paskutinę akimirką atsisakė vykti į medžioklę, mat jai per daug įsisopusi galva, ir stebėjo, kaip Roberto vedami dvariškiai išbilda iš kiemo. Leticija Nol jojo šalimais mylimojo, bet Elžbieta jo nesulaikė. Sesilis lūkuriavo jos kambariuose.

— Robertas sako, kad palauks, — tarė ji, stovėdama prie Vindzoro pilies lango, kad paskutinį kartą pamatytų mylimąjį, kai vilkstinė stačia kalva leisis į miestelį ir paupio kemsynus. — Jis sako, kad galime ir neskelbti savo sužadėtuvių, kad galime palūkėti, kol ateis tinkamas metas.

— Jūs privalote jas nutraukti, — atsakė Sesilis.

Elžbieta atsigręžė į jį.

— Dvasia, aš negaliu. Nenoriu jo prarasti. Netekti jo man būtų blogiau nei mirti.

— Ar atiduosite jam savo karūną?

— Ne! — karštai sušuko ji. — Jokiam vyrui neatiduosiu. Nė už nieką. Niekada.

— Tuomet turite jo atsisakyti, — pareiškė patarėjas.

— Negaliu sulaužyti jam duoto žodžio. Nenoriu, kad laikytų mane neištikima.

— Tuomet jam teks jus paleisti, — tarė Sesilis. — Dadlis privalo suvokti, jog nereikėjo siekti tokio pažado. Jis nebuvo laisvas pasižadėti. Jis jau yra susituokęs. Vyras su dviem žmonomis.

— Jis niekuomet manęs neatsisakys, — tarė Elžbieta.

— Ne, jeigu manys, kad yra vilties jus laimėti, — sutiko Sesilis. — Bet jeigu tai atrodys beviltiška? Jeigu išsigąs, kad gali prarasti savo padėtį dvare? Jeigu reikės rinktis, ar daugiau su jumis nesusitikinėti ir gyventi tremtyje, ar atsižadėti jūsų ir gyventi kaip prieš pasižadant?

— Tuomet galbūt, — nenoriai sutiko karalienė. — Tačiau aš negaliu šitaip jam grasinti, Dvasia. Aš netgi nerandu drąsos paprašyti išvaduoti mane nuo pažado. Negaliu jo skaudinti. Negi nežinote, ką reiškia mylėti? Negaliu jo atstumti. Jau geriau nusipjausiu dešinę ranką, negu jį įskaudinsiu.

— Taip, — sutiko Sesilis nė kiek nenustebęs. — Aš pasirūpinsiu, kad jis tai padarytų, tarsi savo valia.

— Jis man jaučia tą patį! — sušuko Elžbieta. — Jis niekuomet manęs nepaliks.

— Jis nekirstų savo dešinės dėl jūsų, — tvirtai pareiškė seras Viljamas.

Po kurio laiko karalienė paklausė:

— Ar sugalvojote ką nors? Ar svarstote, kaip galėčiau išsivaduoti?

— Žinoma, — atsakė tas. — Neteksite savo sosto, jei bent žodelis apie šitas beprotiškas sužieduotuves iškils aikštėn. Suku galvą, kaip jus išgelbėti, Elžbieta, o tada privalėsime veikti. Bet kokia kaina.

— Aš neišduosiu savo meilės jam, — tarė ji. — Jis turi išgirsti tai ne iš manęs. Sugalvokite ką nors kita. Jau geriau mirsiu, negu pasirodysiu jam neištikima.

— Žinau, — susirūpinęs tarė Sesilis. — Žinau. Reikia pasistengti, kad tai būtų jo sprendimas, jo pasirinkimas.

Emė su Ližė Odingsel jojo atvirais Oksfordšyro laukais iš Denčvorto į Kamnorą. Prieš akis vėrėsi atviros negyvenamos aukštumos, gražiai žaliuojančios malonią vasaros dieną. Avių debesėlius ganė nerūpestingi piemenėliai, kurie, išvydę keliauninkes, straksėjo it ožiukai ir šaukė damoms jojant pro šalį.

Emė nesišypsojo jiems, nemojavo, neapdalino smulkiais pinigėliais. Ji, atrodė, jų nemato. Pirmą kartą gyvenime jojo nelydima livrėjuotų tarnų, pirmą kartą po daugelio metų jojo be Dadlio vėliavos su lokiu ir aplaužyta lazda. Emė risnojo atleidusi vadeles, dairydamasi aplinkui, bet nieko nematydama. Jos arklys taip pat turseno nunarinęs galvą, lyg moteris būtų per sunki našta.

— Bent jau laukai puikiai atrodo, — linksmai tarė Ližė.

Emė apsidairė.

— O, taip, — sutiko ji.

— Derlius turėtų būti nemažas?

— Taip.

Ližė parašė serui Robertui, kad jo žmona persikrausto iš Abingdono į Kamnorą, bet atsakymo nesulaukė. Jo ekonomas neatsiuntė pinigų apmokėti jų skolas ir apdovanoti tarnus Abingdone, nepranešė Ližei, kas jas lydės. Galiausiai jas lydėti teko Viljamo Haido vyrams ir įkandin jų su menku turteliu dardėjo vežimaitis. Kai maudamasi jodinėjimo pirštines Emė žengė per slenkstį į skaisčią saulėkaitą ir pastebėjo vežimaitį, suprato, jog nuo šiol keliaus kaip paprasta miestietė. Dadlio vėliava neskelbs, kad ji yra didelio lordo žmona, Dadlio livrėja neprivers žmonių trauktis iš kelio, traukti nuo galvų kepures, klauptis. Emė tapo viso labo panele Erne Robsart... ne, netgi ne panele Robsart, nes tebėra ištekėjusi ir neturi ateities, negali tekėti už kito. Ji tapo žemiausia moterų atmaina, moterimi, ištekėjusia už netinkamo vyro.

Mažasis Tomas įsikibo jai į sijoną ir pasiprašė pakeliamas.

— Mi-mi! — priminė jai.

Emė pasilenkė prie jo ir pasakė:

— Turiu su tavimi atsisveikinti. Nemanau, kad mes kada nors susitiksime.

Vaikas nesuprato jos žodžių, bet pajuto slogią nuotaiką.

— Mi-mi!

Skubiai pasilenkusi ji pakštelėjo į šiltą šilkinę vaiko galvutę, įtraukė salsvo berniuko aromato ir skubiai atsitiesusi nuėjo prie arklio, kol berniukas nepravirko.

Tokią puikią vasaros dieną joti per Anglijos širdį buvo vienas malonumas, bet Emė nieko nematė. Iš kukurūzų lauko dešinėje kelio purptelėjo vieversys, su kiekviena trele kildamas vis aukščiau, tačiau moteris jo negirdėjo. Grupelė žmonių lėtai kilo į kalvų viršūnes, po to leidosi į miškingus slėnius ar derlingus laukus, bet Emė nematė nieko, niekas neprikaustė jos dėmesio.

— Ar skauda? — pasiteiravo Ližė, pastebėjusi išbalusį draugės veidą, kai ši kilstelėjo šydą sustojus prie šaltinio atsigerti.

— Taip, — burbtelėjo Emė.

— Jūs sergate? Ar galite joti? — sunerimusi paklausė Ližė.

— Ne, kaip visuomet, — atsakė ledi Dadli. — Man teks prie to priprasti.

Nedidelė vilkstinė iš lėto vingiavo pro laukus Kamnoro pakraštyje, pasiekė kaimą ir baidydama vištas bei lodydama šunis prasilenkė su bažnyčia, kurios dailus kvadratinis bokštas kilo į dangų nuo savo kalvelės kuplių kukmedžių apsuptyje. Emė prajojo pro šalį net nežvilgtelėjusi į bokšte ant stiebo plevėsuojančią Elžbietos vėliavą, risnojo purvinomis gatvelėmis, prie kurių stirksojo susmegusios, šiaudais dengtos lūšnos.

Kamnoro dvaras ribojosi su bažnyčios kapinaitėmis, tačiau vilkstinė pasuko palei aukštą šviesaus kalkakmenio sieną ir įsuko į kiemą pro arkinį įėjimą. Teko praeiti kukmedžių alėja, ir Emė sudrebėjo, kai iš saulės nutvieksto tako įsmuko į medžių paunksnę.

— Jau beveik vietoje, — linksmai tarė Ližė Odingsel, manydama, kad draugė pavargo.

— Žinau.

Antra aukšta, prie storos akmens sienos pristatyta arkų galerija atvedė jas į patį dvaro kiemą. Išgirdusi arklius iš didžiosios menės dešiniame sparne išėjo pasitikti ponia Forster.

— Štai ir jūs! — sušuko ji. — Kaip greitai! Tikriausiai kelionė nebuvo sunki.

— Tai jau tikrai, — sutiko Ližė, kai Emė neatsakė, tylomis sėdėdama ant arklio. — Bijau, kad ledi Dadli labai pavargo.

— Ar tikrai, mieloji ponia? — susirūpino šeimininkė.

Emė kilstelėjo šydą nuo skrybėlės.

— Ach! Kokia jūs išbalusi! Lipkite ir pailsėkite, — tarė ponia Forster.

Priėjus arklininkui, Emė nerangiai nuslydo arklio šonu. Šeimininkė paėmė ją už rankos ir palydėjo į svetainę, kur didžiuliame akmens židinyje pleškėjo ugnis.

— Išgersite alaus? — pasiūlė ji.

— Ačiū, — atsiliepė Emė.

Ponia Forster pasodino ją ant didelio medinio krėslo palei židinį ir nusiuntė tarną alaus ir taurių. Ližė Odingsel įėjusi prisėdo šalia ledi Dadli.

— Na, štai ir atvykote! — tarstelėjo šeimininkė, gerai suprasdama nelengvą savo padėtį. Nevalia klausinėti apie rūmus, nes vienintelės naujienos iš ten — apie karalienės elgesį su šios blyškiaveidės jaunos damos vyru, o kiekvieną dieną jos ateidavo vis baisesnės. Visa šalis žinojo, kad Robertas Dadlis elgiasi kaip busimasis karalius, o Elžbieta per savo juodaplaukio vyriausiojo žirgininko žavesį nemato nieko daugiau.

— Oras atrodo puikus, — prasižiojo šeimininkė, nesumodama nuo ko pradėti.

— Taip, tikrai. Karšta, — pritarė Ližė. — Bet javų laukai puikūs.

— Aš apie tai nieko neišmanau, — skubiai išbėrė ponia Forster, pabrėždama savo, turtingos gražių namų šeimininkės, padėtį. — Iš manęs nekokia ūkininkė.

— Derlius turėtų būti labai geras, — pastebėjo Emė. — Manau, mes visi turėtume džiaugtis dėl duonos, kurią valgome.

— Tai jau taip.

Tarno pasirodymas nutraukė nejaukią tylą.

— Pas mus svečiuojasi ir ponia Oven, — tarė šeimininkė. — Ji yra mūsų šeimininko, pono Viljamo Oveno, motina. Manau, jūsų vyras... — Ji suglumusi nutilo. — Manau, ponas Viljamas Ovenas rūmuose yra gerai pažįstamas, — susigriebusi baigė ji. — Galbūt pažįstate jį, ledi Dadli?

— Mano vyras gerai jį pažįsta, — nė kiek nesutrikusi atsakė Emė. — Ir, žinau, didžiai jį vertina.

— Na, taigi jo motina pagerbė mus ilgu apsilankymu, — nusiraminusi tęsė ponia Forster. — Susipažinsite su ja per pietus, tuomet grįš ir šeimininkas. Jis šiandien išvykęs aplankyti keleto kaimynų ir prisakė man gerai jumis pasirūpinti.

— Labai miela, — išspaudė Emė. — Jei neprieštarausite, dabar norėčiau pailsėti.

— Žinoma. — Ponia Forster atsistojo. — Jūsų kambarys tiesiai virš menės, langai į kiemą.

Emė stabtelėjo; ji buvo įpratusi apsigyventi geriausiame miegamajame kitame pastato gale.

— Leiskite jus palydėti, — pasisiūlė ponia Forster ir išsivedė viešnią iš menės pro dvigubą arkų galeriją, pro akmenimis grįstą podėlį prie sraigtinių akmeninių laiptelių.

— Štai ten, o ponia Odingsel įsikurs gretimai, — parodė ji į dvejas medines duris.

— Keista, kad vos prieš penkiasdešimt metų čia buvo vienuolynas, — tarė Emė, sustodama prie medinio karnizo su angeliuku. Tamsus medis nusitrynė nuolat čiupinėjamas. — Šis mažas angeliukas galbūt padėjo kam nors melstis.

— Ačiū Dievui, mes išvaduoti nuo katalikiškų prietarų, — karštai atsakė ponia Forster.

— Amen, — susigriebė pridurti Ližė.

Emė nutilo, tik palietė cherubino skruostą, atidarė sunkias medines duris į savo kambarį ir įėjo.

Moterys palaukė, kol durys užsitrenks.

— Ji toki išblyškusi, gal serga? — paklausė ponia Forster.

Apsisukusios abi nuėjo į Ližės Odingsel kambarėlį.

— Emė labai pavargusi, — atsakė Ližė. — Ir beveik nieko nevalgo. Ją kamuoja skausmas krūtinėje, sako, jai plyšta širdis. Labai sunkiai visa tai priima.

— Girdėjau, kad krūtyje vėžys?

— Tik skauda be perstojo, bet nėra jokio auglio. Dar vienas londonietiškas gandas, ir tiek.

Suspaudusi lūpas šeimininkė papurtė galvą dėl paskalų iš sostinės, kurios su kiekviena diena pasiekdavo juos vis pasiutesnės, vis išsamesnės.

— Tesaugo ją Viešpats, — tarė. — Man velniškai ilgai teko įtikinėti savo vyrą, kad ją priimtų. Nors man atrodė, kad jis kaip joks kitas vyras pasaulyje užjaučia ledi Dadli. Bet Entonis į akis man išrėžė, jog dabar jokiu būdu neįžeistų sero Roberto, ir už viską pasaulyje svarbiau likti jo prakilnybės draugų sąraše, jeigu jis tikrai taip iškilsiąs, kaip visi šneka.

— Ir ką gi visi šneka? — parūpo Ližei. — Kiek dar jis gali kilti?

— Sako, kad jis taps karalienės vyru, — tiesiai atsakė ponia Forster. — Kalba, kad jis slapčia jau susituokęs su karaliene ir per Kalėdas bus karūnuotas. O ją, vargšelę, visi pamirš.

— Taip, bet kur pamirš? — nenurimo Ližė. — Mano brolis nesutinka Emės priimti atgal, ji negali gyventi Stenfild Hole kiaurus metus, juk ten viso labo ūkis. Be to, nebežinau, kieno durys jai atvertos. Jeigu šeima atsisakys jos, kur jai eiti? Ką jai daryti?

— Ji atrodo taip, kad tikriausiai šito neišgyvens, — tiesiai atsakė šeimininkė. — Tai ir bus jo prakilnybės problemų sprendimas. Gal reikėtų pakviesti jai daktarą?

— Taip, — sutiko Ližė. — Aš neabejoju, kad ji serga iš širdgėlos, bet galbūt gydytojas skirtų jai ko nors, kad ji bent jau galėtų miegoti, valgyti ir liautųsi visą laiką raudojusi.

— Ji verkia?

— Dieną ji nuryja ašaras, — atsakė Ližė drebančiu balsu, — bet jeigu paklausytumėte prie jos kambario durų naktį, išgirstumėte. Ji verkia per miegus. Visą naktį ašaros rieda jos skruostais, ji šaukiasi savo vyro. Per sapną šnibžda jo vardą. Kartoja vieną ir tą patį: „Milorde?”

Sesilis su Elžbieta vaikštinėjo su damomis Vindzoro rožyne, kai prie jų prisijungė Robertas Dadlis su ispanų ambasadoriumi.

Elžbieta nusišypsojusi ištiesė ranką de Kvadrai.

— Apsilankėte iš malonumo ar su reikalais? — pasiteiravo ji.

— Dabar esu nusiteikęs malonumams, — su stipriu akcentu atsakė ambasadorius. — Pavedęs savo reikalą serui Robertui, galiu likusį laiką skirti pramogai jūsų kompanijoje.

Elžbieta kilstelėjo pieštuku nubrėžtus antakius.

— Reikalą? — paklausė ji Roberto.

Tas linktelėjo.

— Sutvarkyta. Pasakiau ispanų ambasadoriui, kad šį vakarą rengiame teniso turnyrą, ir jis labai susidomėjo.

— Čia tik nedidelė pramoga, — tarė Elžbieta. Ji nedrįso žvilgtelėti į savo patarėją. — Keli jauni dvariškiai pasidalijo į dvi komandas: karalienės ir Čigono.

Išgirdusios tai freilinos nusikvatojo.

Ispanijos ambasadorius nusišypsojo, žiūrėdamas tai į Robertą, tai į karalienę.

— Ir kas gi tas Čigonas? — paklausė jis.

— Čia damos taip įžūliai pravardžiuoja serą Robertą.

— Žinoma, ne į akis, — tarstelėjo seras Dadlis.

— Įžeidimas? — pasiteiravo ceremoningasis de Kvadra.

— Pokštas, — atsakė Robertas. — Niekam nepatinka mano tamsus gymis. Anglams atrodau per tamsus.

Suklysti buvo neįmanoma — Elžbieta aistringai atsikvėpė. Visi tai išgirdo, ir Dadlis atsigręžė į ją intymiai šypsodamasis.

— Laimė, ne visi niekina mane dėl tamsios odos ir juodų akių, — baigė jis.

— Jie treniruojasi. — Elžbieta negalėjo atitraukti akių nuo Roberto lūpų linkio.

— Gal eikime pasižiūrėti? — įsikišo Sesilis. Jis nusivedė ambasadorių su dvariškiais. Dadlis iš lėto ištiesė karalienei ranką ir ji uždėjo savo rankutę ant jo rankovės.

— Atrodote tarsi užkerėta, — tyliai sumurmėjo jai Robertas.

— Taip ir yra, — atsakė ji. — Juk žinote.

— Žinau.

Kelis žingsnius jie paėjo tylėdami.

— Ko norėjo ambasadorius? — pasiteiravo Elžbieta.

— Jis skundėsi, kad mūsų pirkliai plukdo ispanų auksą iš Nyderlandų, — paaiškino Dadlis. — Neteisėta gabenti aukso lydinius iš šalies.

— Žinau, — atsiliepė ji. — Ir neišmanau, kas galėtų taip elgtis.

Robertas nekreipė dėmesio į jos melą.

— Vienas landus tikrintojas apieškojo vieną iš mūsų laivų ir aptiko, kad laivo krovinio deklaracija suklastota. Jie konfiskavo auksą ir paleido laivą, o ispanų ambasadorius ketino paskelbti oficialų skundą.

— Ar jis stos prieš Slaptąją tarybą? — sunerimusi paklausė karalienė. — Jeigu jie sužinos, kad plukdomas auksas, supras, jog ketiname kaldinti naujas monetas. Niekas nenorės laikyti senųjų pinigų. Reikia pasikalbėti su Sesiliu, turime išsaugoti tai paslaptyje. — Ji jau norėjo eiti, bet Robertas sulaikė už rankos.

— Ne, prieš Slaptąją tarybą jis jokiu būdu negali stoti, — ryžtingai pareiškė jis. — Tai turi likti paslaptyje.

— Susitarėte, kad prieš tai jis susitiks su manimi ir Sesiliu?

— Aš viską sutvarkiau, — atsakė Robertas.

Elžbieta stabtelėjo viduryje tako, saulei svilinant kaklą.

— Ką jūs padarėte?

— Sutvarkiau tą reikalą, — pakartojo jis. — Pasakiau jam, jog tai paprasčiausia klaida, pasmerkiau kontrabandą, pripažinau, kad aukso gabenimas iš vienos šalies į kitą yra labai pavojingas verslas. Pažadėjau jam, kad tai daugiau nepasikartos ir kad imsiuos to asmeniškai. Geriausiu atveju, jis patikėjo puse tuo, ką sakiau, bet nusiųs skubų pranešimą Ispanijos imperatoriui, ir visi liksime patenkinti.

Karalienę nepaisant tvankumos staiga nupurtė šaltis.

— Robertai, kokiu pagrindu jis kreipėsi į jus?

Tas apsimetė jos nesupratęs.

— Kaip jau sakiau.

— Kodėl jis apskritai su jumis kalbėjosi? Kodėl neperdavė savo skundo Sesiliui? Arba tiesiai man? Kodėl nepaprašė susitikti su Slaptąja taryba?

Robertas apkabino ją per liemenį, nors bet kas iš dvariškių atsigręžęs juos galėjo pamatyti.

— Nes noriu nukelti problemų naštą jums nuo pačių, mano meile. Nes apie karalystės valdymą žinau ne mažiau už jus ar Sesilį, tiesą sakant, galbūt netgi daugiau. Nes nuo gimimo esu įpratęs prie to, kaip ir jūs ar Sesilis, galbūt netgi labiau. Nes jis skundėsi dėl jūsų agento Tomo Grešemo, kuris dabar atsiskaito tiesiogiai man. Čia tiek pat mano, kiek ir jūsų reikalas. Jūsų reikalai yra mano reikalai. Jūsų valiuta yra mano valiuta. Mes viską darome kartu.

Elžbieta neįstengė išsivaduoti iš jo glėbio, bet nesutirpo kaip paprastai.

— De Kvadra turėjo ateiti pas mane, — paprieštaravo ji.

— Kodėl gi? — paklausė Robertas. — Manote, jis nežino, kad po metų būsiu paskelbtas jūsų vyru? Negi nemanote, jog visi žino apie mūsų sužadėtuves ir kad netrukus tai paviešinsime? Negi nemanote, kad jis elgiasi su manimi taip, lyg jau būčiau jūsų vyras?

— Jis turėjo pranešti man arba Sesiliui, — spyrėsi karalienė. Ir ėmė stumdyti apynages nuo nublizgintų nagų.

Dadlis paėmė ją už rankos.

— Žinoma, — tarė jis. — Kai bus kas nors, ko negalėsiu sutvarkyti už jus.

— Ir kas tai galėtų būti? — griežtai paklausė ji.

Patenkintas savimi Robertas prajuko.

— Žinote, aš negaliu sugalvoti nė vieno dalyko, ką jūs su Sesiliu sugebate geriau už mane.

Sesilis atsisėdo šalia Elžbietos stebėti teniso turnyrą, tačiau nė vienas nesekė žaidimo.

— Jis susitiko su de Kvadra tik todėl, kad apsaugotų mane nuo rūpesčių, — šnipštelėjo ji patarėjui.

— Jis nėra įgaliotas tai daryti, nebent jam liepėte, — ramiai atsiliepė Sesilis.

— Sesili, jis sako, jog visi žino apie mūsų sužadėtuves, ir de Kvadra laiko jį mano vyru ir atstovu.

— Tokią praktiką reikia baigti, — griežtai tarė seras Viljamas. — Jūs privalote uždrausti šitą... uzurpaciją.

— Jis ištikimas man, — karštai sušnypštė ji. — Visa, ką jis daro — iš meilės man.

„Taip, ištikimiausias išdavikas, kuris iš meilės nuvers karalienę”, — su kartėliu pagalvojo Sesilis. Tačiau garsiai ištarė:

— Jūsų didenybe, galbūt vedinas geriausių paskatų, bet negi nesuprantate, kad Ispanijos imperatoriui bus pranešta apie Roberto valdžią jums kaip apie jūsų silpnybę? Negi nemanote, kad anglų katalikai sužinos, jog ketinate tekėti už vedusio vyro? Jūs, ne kuri kita, pamestos, mirtimi už svetimavimą nubaustos karalienės duktė?

Niekas neminėjo Elžbietai jos motinos, nebent saldžiai pataikaudamas. Sukrėsta karalienė išbalo.

— Atsiprašau? — dygiai atsiliepė ji.

Sesilis neketino trauktis.

— Jūsų reputacija turi būti be dėmelės, — nepalenkiamai tęsė jis. — Nes jūsų motina, tesiilsi jos siela ramybėje, mirė sutrypta garbe. Jūsų tėvas išsiskyrė su puikia moterimi, kad vestų Aną Bolein, o vėliau pasmerkė ją mirti, apkaltinęs gašlumu ir raganavimu. Negalima leisti, kad kekšės vardas būtų atgaivintas ir priklijuotas jums.

— Pasisaugokite, Sesili, — šaltai atsakė karalienė, — kartojate labai pavojingas apkalbas.

— Tai jūs pasisaugokite, — stodamasis griežtai tarė lordas sekretorius. — Liepkite de Kvadrai susitikti su mumis rytoj ryte ir įteikti oficialų skundą. Seras Robertas netvarko reikalų karūnos vardu.

Elžbieta pažvelgė į jį ir vos pastebimai papurtė galvą.

— Aš negaliu, — tarė ji.

— Ką?!

— Negaliu kenkti serui Robertui. Reikalas sutvarkytas, jis pasakė tik tai, ką mes būtume sakę. Paliksime taip, kaip yra.

— Vadinasi, jis tikrai yra karalienės vyras? Jūs sutinkate perduoti jam savo valdžią?

Kai karalienė neatsakė, Sesilis nusilenkdamas tarė:

— Paliksiu jus. Neturiu nuotaikos stebėti rungtynes. Manau, Čigono komanda užtikrintai laimės.

Entonis Forsteris, grįžęs namo su nauju madrigalų ritiniu po pažastimi, neapsidžiaugė, kai žmona pasitiko su naminėmis problemomis, dar jam neperžengus svetainės slenksčio.

— Atvyko ledi Dadli, ji labai serga, — išbėrė ji. — Viešnios atjojo šį rytą, nuo tada jai labai negera. Negali nieko nuryti, netgi atsigerti negali, skundžiasi sopuliu krūtinėje — esą plyšta širdis, tik aš manau, jog tai ne kas kita kaip auglys. Ji nenori niekam pasirodyti.

— Leiskite man užeiti, žmona, — tarė Entonis, praeidamas pro ją į savo kambarį. — Išgerčiau stiklą alaus, — griežtai pridūrė jis. — Kol parjojau namo per tokį karštį, sukaitau.

— Atleiskite, — burbtelėjo ji. įpylė jam alaus ir laikė liežuvį prikandusi, kol šeimininkas įsitaisė savo krėsle ir muktelėjo alaus.

— Jau geriau, — tarė jis. — Pietūs paruošti?

— Žinoma, — pagarbiai atsakė ponia Forster. — Mes tik laukėme, kol sugrįšite.

Ji prisivertė patylėti, kol vyras nugėrė antrą gurkšnį ir pasisuko į ją.

— Na, tai kas čia nutiko? — paklausė jis.

— Ledi Dadli labai serga, — atsakė ji. — Ją pykina, skausmas varsto krūtinę.

— Reikia kviesti gydytoją, — patarė ponas Forsteris. — Daktarą Beilį.

Seimininkė linktelėjo.

— Tuojau pat siųsiu ką nors jį pakviesti.

Entonis Forsteris pakilo nuo kėdės.

— Einu nusiplausiu rankas prieš pietus. — Patylėjęs pridūrė: — Ar ji sugebės pasirodyti man? Ateis pietauti?

— Ne, — atsakė jo žmona. — Nemanau.

Jis linktelėjo.

— Baisiai nepatogi padėtis, žmona, — tarė jis. — Priimdami ją savo namuose mes prarandame milordo palankumą. Ji negali čia ilgai mėgautis liga.

— Nemanau, kad ji išvis kuo nors gali mėgautis, — šiurkščiai atšovė ponia Forster.

— Ko gera, — lyg užjausdamas pritarė šeimininkas. — Bet negalėsime jos priimti ilgiau, nei sutarta. Tai kas, kad serga.

— Ar jo prakilnybė uždraudė rodyti dėkingumą ledi Dadli?

Ponas Forsteris papurtė galvą.

— Jam nereikėjo to daryti. Nebūtina sušlapti, kad suprastum, jog lyja. Aš žinau, iš kur vėjas pučia, todėl slogos pasigauti neketinu.

— Nusiųsiu daktaro, — nusprendė žmona. — Galbūt jis pasakys, jog kalta varginanti kelionė.

Kamnoro arklininkas spustelėjo pentinus ir pasiekė Oksfordą kaip tik tuomet, kai daktaras Beilis, karalienės vaistų profesorius iš Oksfordo, sėdosi pietauti.

— Galiu vykti iš karto, — tarė jis kildamas nuo stalo ir siekdamas skrybėlės su apsiaustu. — Kas serga Kamnoro dvare? Ne ponas Forsteris, tikiuosi?

— Ne, — tarė vaikinas, įteikdamas laišką. — Viešnia, ką tik atvykusi iš Abingdono. Ledi Dadli.

Daktaras sustingo, viena ranka laikydamas skrybėlę, kita siausdamasis apsiaustą, kuris grasino nuslysti nuo peties it lūžęs sparnas.

— Ledi Dadli, — pakartojo jis. — Sero Roberto Dadlio žmona?

— Ta pati, — atsakė vaikinukas.

— Seras Robertas yra tas karalienės vyriausiasis žirgininkas?

— Jį vadina vyriausiuoju karalienės žirgininku, — pakartojo plačiai išsišiepdamas berniokas, nes jau buvo girdėjęs gandus, kaip ir visi kiti.

Daktaras Beilis iš lėto pakabino skrybėlę ant medinio stovo.

— Bijau, kad negaliu vykti, — tarė jis. Nusitraukęs apsiaustą numetė ant aukštos suolo atkaltės. — Tiesą sakant, nedrįstu.

— Ji neserga nei maru, nei karštine, sere, — tarė vaikinas. — Namuose serga tik ji viena, o Abingdone, kiek girdėjau, maras nesiaučia.

— Ne, vyruti, ne, — mąsliai atsakė gydytojas. — Yra dalykų, pavojingesnių už marą. Nemanau, kad norėčiau įsipainioti.

— Girdėjau, kad ji kenčia skausmus, — neatlyžo arklininkas. — Viena tarnaitė sakė, kad girdėjo ją verkiančią už durų. Girdėjo maldaujančią, kad Viešpats pasiimtų pas save.

— Nedrįstu, — tiesiai atsakė jam daktaras Beilis. — Neturiu drąsos ją aplankyti. Negaliu prirašyti jai vaistų, netgi jeigu žinočiau, kuo ji serga.

— Kodėl gi? Jeigu ledi negaluoja?

— Nes jeigu ponia mirs, visi galvos, kad ji buvo nunuodyta, ir apkaltins mane, — neslėpė tiesos gydytojas. — O jeigu apimta nevilties ji jau išgėrė nuodų ir šie graužia jos kūną, suvers kaltę mano vaistams. Jeigu ledi Dadli mirs, aš būsiu apkaltintas ir galbūt turėsiu stoti prieš teismą už žmogžudystę. Jeigu kas nors jau sugirdė jai vaistų, jeigu kas nors džiaugiasi, kad ji serga, nepadėkos man, kad ją išgelbėjau.

Vaikinas išsižiojo.

— Mane siuntė, kad atvežčiau jai pagalbą. Ką man perduoti poniai Forster?

Daktaras nuleido ranką ant vaikino peties.

— Pasakyk jiems, kad kišdamasis į tokį reikalą galiu prarasti ne tik savo licenciją, — atsakė daktaras. — Gali būti, kad ji jau išgėrė vaistus, kurie buvo išrašyti svarbesnio žmogaus nei aš.

Vaikinas suraukė antakius, stengdamasis perprasti vaistininko žodžius.

— Nesuprantu, — burbtelėjo jis.

— Noriu pasakyti, kad jeigu ledi vyras bando ją nunuodyti, tai aš nedrįstu stoti skersai kelio, — atvirai išklojo daktaras. — O jeigu ji mirtinai serga, abejoju, ar jis padėkotų man už jos gyvybės išgelbėjimą.

Elžbieta gulėjo Roberto glėbyje, jis bėrė jos veidą, pečius bučiniais, laižė jai kaklą, pakuždamas besijuokiančios, vienu metu stumiančios ir traukiančios prie savęs karalienės pasipriešinimą.

— Ša, ša, kas nors išgirs, — sudraudė ji.

— Tai jūs čia spygaujate.

— Aš tyli kaip pelytė. Aš nespygauju, — užprotestavo Elžbieta.

— Kol kas ne, bet spygausite, — pažadėjo jis, priversdamas ją vėl nusikvatoti ir prisidengti burną delnu.

— Jūs išprotėjote!

— Aš išprotėjau iš meilės, — sutiko jis. — Ir man patinka laimėti. Ar žinote, kiek nuplėšiau iš de Kvadros?

— Jūs lažinotės su Ispanijos ambasadoriumi?

— Tik būdamas įsitikinęs savo pergale.

— Kiek?

— Penkis šimtus kronų, — triumfavo jis. — Ir žinote, ką jam pasakiau?

— Ką?

— Pasakiau, kad gali sumokėti man ispanų auksu.

Karalienė bandė nusijuokti, bet Robertas pastebėjo jos žvilgsnyje nerimą.

— Ach, Elžbieta, nesijaudinkite, Ispanijos pasiuntinį nesunku minkyti. Aš suprantu jį, jis supranta mane. Tai buvo tik pokštas, mes abu iš to skaniai pasijuokėme. Aš moku tvarkyti šalies reikalus. Dievaži, gimiau ir mokiausi tai daryti.

— Aš gimiau būti karaliene, — atšovė ji.

— Niekas to neneigia, — atsakė Dadlis. — Aš — mažiausiai. Nes aš gimiau būti jūsų mylimuoju, jūsų vyru ir jūsų karaliumi.

Ji užsikirto.

— Robertai, netgi jeigu paskelbsime savo sužadėtuves, jūs negausite karaliaus titulo.

— Netgi jeigu?

— Turiu galvoje, kai, — išraudo ji.

— Kai paskelbsime savo sužieduotuves, aš tapsiu jūsų vyru ir Anglijos karaliumi, — atšovė jis. — Kaip dar galėtumėte mane pavadinti?

Elžbieta apstulbusi nutilo, bet iškart ėmė taisyti padėtį.

— Žinote, Robertai, — švelniai tarė ji. — Kam jums būti karaliumi? Pilypas buvo vadinamas princu konsortu, karalienės vyru. Ne karaliumi.

— Pilypas turėjo kitų titulų, — atsakė Dadlis. — Savo žemėse jis buvo imperatorius. Jam mažai rūpėjo, kaip jį vadina Anglijoje, čia jo beveik nebūdavo. Ar norėtumėte, kad sėdėčiau žemiau, valgyčiau iš sidabro indų, kai pati valgysite iš aukso, kaip Pilypas su Marija? Norite šitaip pažeminti mane visų akivaizdoje? Kiekvieną mano gyvenimo dieną?

— Ne, — karštai sušuko ji. — Niekada!

— Manote, nesu vertas karūnos? Tinku jūsų lovai, bet nesu vertas sosto?

— Ne, — atsiliepė ji. — Ne, žinoma, kad ne, Robertai, meile mano, neišverskite mano žodžių. Juk žinote, kad myliu jus, myliu vienintelį, kad man reikia jūsų.

— Tuomet mums reikia baigti tai, ką pradėjome, — atsakė jis. — Išskirkite mane su Erne, paskelbkite apie mūsų sužadėtuves. Tuomet galėsiu būti jūsų partneris ir patikėtinis visuose reikaluose. Ir vadinsiuos karaliumi.

Ji jau ketino prieštarauti, bet Robertas prisitraukė ją prie savęs ir ėmė bučiuoti kaklą. Elžbieta bejėgiškai tirpo jo rankose.

— Robertai...

— Mylimoji, — atsakė jis. — Jūs toki gardi, kad norėčiau jus suvalgyk — Robertai, — atsiduso ji. — Mano meile, vienintele mano meile.

Dadlis švelniai pakėlė ją ant rankų ir nusinešė į lovą. Ji gulėjo ant nugaros, kai jis išsinėrė iš mantijos ir nuogas prisiartino prie jos. Karalienė šypsodamasi laukė, kol jis užsimaus apsaugą, kurią visuomet naudodavo mylėdamasis. Neišvydusi jo rankoje žarnelės su kaspinėliais, pamačiusi, kad neieško jos ant stalelio prie lovos, ji nustebo.

— Robertai? Jūs be apsaugos?

Jis gundančiai nusišypsojo, priropojo lova prie jos, prisispaudė nuogu kūnu prie kiekvieno jos colio, apgobdamas tuo muskuso aromatu, odos šiluma, glausdamasis minkštu plaukų kilimėliu ant krūtinės ir papilvėje tvirtėjančiu strypu.

— Mums jos nereikia, — tarė jis. — Kuo greičiau padarysime sūnų Anglijai, tuo geriau.

— Ne! — sušuko Elžbieta išsigandusi ir ėmė trauktis. — Negalime, kol nesusituoksime!

— Taip, — sukuždėjo Robertas jai į ausį. — Pajuskite jį, Elžbieta, nes dar niekuomet nejautėte kaip priklauso. Niekuomet neišbandėte to, ką patyrė mano žmona. Emė dievina mane nuogą, o jūs net nežinote, ką tai reiškia. Nejautėte nė pusės palaimos, kokią suteikdavau jai.

Karalienė pavydžiai sudejavo ir suėmusi pleištą ranka įvedė į sudrėkusią ertmę. Elžbieta užsimerkė iš malonumo, kai kūnams susiliejus pajuto savyje mylimąjį. Robertas Dadlis nusišypsojo.

Ryte karalienė paskelbė, kad serga ir nieko nenori matyti. Kai Sesilis priėjo prie jos durų, ji atsiuntė žinutę, kad galįs užeiti tik itin svarbiu reikalu ir trumpam.

— Bijau, kad taip, — oriai tarė jis, rodydamas į dokumentą savo rankoje. Sargybiniai pasitraukė į šonus, praleisdami jį į karalienės miegamąjį.

— Pasakiau, jog reikia jūsų parašo, kad būtų sugrąžinti prancūzų kaliniai, — tarė Sesilis įeidamas ir lenkdamasis. — Raštelyje liepėte man tuojau pat ateiti sugalvojus pretekstą.

— Taip, — tarė ji.

— Dėl sero Roberto?

— Taip.

— Tai juokinga, — išdrįso pareikšti seras Viljamas.

— Žinau.

Jos atvirumas privertė patarėją sunerimti.

— Ką jis padarė?

— Jis... pateikė man reikalavimą.

Sesilis laukė.

Elžbieta dirstelėjo į ištikimąją guvernantę.

— Keite, nueikite pastovėti už durų, prižiūrėkite, kad niekas nesiklausytų.

Moteris išėjo iš kambario.

— Kokį reikalavimą?

— Tokį, kokio patenkinti negaliu.

Jis neskubino.

— Robertas nori, kad paskelbtume apie sužieduotuves, kad išskirčiau jį su ta moterimi ir kad suteikčiau karaliaus titulą.

— Karaliaus?

Nuleidusi galvą Elžbieta linktelėjo, nepakeldama akių.

— Ispanijos imperatoriui užteko ir princo konsorto titulo.

— Žinau. Sakiau jam. Bet jis nori tapti karaliumi.

— Turite atsisakyti.

— Dvasia, nepajėgiu jam atsakyti. Nenoriu pasirodyti jam neištikima. Nerandu žodžių jam paprieštarauti.

— Elžbieta, ši beprotybė kainuos jums Anglijos sostą. Visi pavojai, visas laukimas, Edinburgo taika bus veltui. Jus nuvers nuo sosto ir pasodins jūsų pusseserę. Ar dar blogiau. Negalėsiu jūsų nuo to apsaugoti. Jeigu pasodinsite jį į sostą, jums galas.

— Jūs nieko nesugalvojote? — užpuolė ji. — Jūs visuomet žinote ką daryti, Dvasia, padėkite man. Privalau su juo išsiskirti, bet, Dievas mato, negaliu.

Sesilis įtariai pažvelgė į ją.

— Tik tiek? Jis nori skyrybų ir vadintis karaliumi? Jis jūsų nenuskriaudė, jums negrasino? Nepamirškite, tai išdavystė, netgi jei padaryta iš meilės. Netgi jeigu padaryta mylimojo ir sužadėtinio.

Elžbieta papurtė galvą.

— Ne, jis visuomet... — Ji nutilo prisiminusi, kokį neapsakomą malonumą Robertas moka jai suteikti. — Jis visuomet... Bet jeigu aš pastojau?

Patarėjo veidas pajuodo iš siaubo kaip ir karalienės.

— Jūs laukiatės?

Ji papurtė galvą.

— Ne. Na, nežinau...

— Maniau, kad jis saugosi...

— Iki vakar vakaro.

— Turėjote atsisakyti.

— Aš negaliu! — staiga suriko Elžbieta. — Negi negirdite manęs, Sesili, nors kartoju tai ir kartoju? Nepajėgiu jam atsakyti. Nieko negaliu, tik mylėti jį. Nemoku jam ištarti „ne”. Turite apsaugoti mane nuo aistros jam, nuo jo reikalavimų, tai jūsų pareiga. Aš negaliu apsiginti. Turite išgelbėti mane nuo jo.

— Nubauskite jį!

— Ne. Turite apsaugoti mane jam nežinant, kad aš to prašiau.

Sesilis ilgai tylėjo, prisimindamas, kad jie retai kada susitikdavo: karalienė per kvailą paikiojimą su savo valstybės sekretoriumi turėjo susitikinėti slapčia, vogčiomis.

— Yra būdas, — iš lėto tarė jis. — Bet šis kelias labai klampus.

— Ar Robertas bus pastatytas į savo vietą? — griežtai paklausė ji. — Ar supras, kad jis — tai ne aš?

— Jis drebės dėl savo gyvybės ir bus sutryptas į dulkes.

Elžbieta užsiplieskė:

— Jis nieko nebijo, jo dvasia nepalūžo, net kai visa šeima atsidūrė dugne.

— Neabejoju, kad Robertas stiprus, — kandžiai atsiliepė Sesilis, — tačiau tai jį taip sutremps, kad visiems laikams atsisakys svajonių apie sostą.

— Ir niekuomet nesužinos, kad tai mano įsakymas, — sušnibždėjo karalienė.

— Ne.

Elžbieta patylėjusi tarė:

— Ir planas pavyks.

— Manau, taip. — Dvejodamas pridūrė: — Bet tam reikės vieno nekalto žmogaus mirties.

— Tik vieno?

— Tik vieno, — linktelėjo jis.

— Ne iš tų, kuriuos myliu?

— Ne.

Ji nė akimirką nesudvejojo:

— Tuomet vykdykite.

Sesilis leido sau nusišypsoti. Kaskart, kai Elžbieta pasirodydavo silpna moteris, jis įsitikindavo, kokia stipri ji karalienė.

— Man reikės kokio nors jo daikto, — tarė jis. — Gal turite ką nors su jo antspaudu?

Ji vos nepasakė „ne”. Patarėjas matė karalienės norą sumeluoti.

— Turite?

Iš lėto Elžbieta ištraukė iš po apykaklės aukso grandinėlę su Dadlio žiedu – antspaudu, kurį gavo sutvirtindama priesaiką koplyčioje.

— Čia jo žiedas, — sušnibždėjo ji. — Užmovė man ant piršto, kai susižadėjome.

Sesilis dvejodamas paklausė:

— Ar duosite jį man, kad pamokyčiau Robertą? Šitą meilės simbolį? Jo paties žiedą su antspaudu?

— Taip, — nedvejojo ji. — Nes arba jis, arba aš. — Ji neskubėdama atsegė grandinėlę ir iškėlė taip, kad žiedas įkristų į delną. Pabučiavusi tarsi šventą amuletą nenoriai padavė serui Viljamui.

— Privalau jį atgauti, — tarstelėjo ji.

Sesilis linktelėjo.

— Ir Robertas negali pamatyti žiedo jūsų rankose, — pridūrė. — Jis iškart supras, kad gavote jį iš manęs.

Sesilis dar kartą linktelėjo.

— Kada imsitės reikalo? — paklausė Elžbieta.

— Nedelsdamas, — atsakė jis.

— Tik ne per mano gimtadienį, — užsispyrė ji kaip vaikas. — Leiskite man linksmai atšvęsti su juo mano gimtadienį. Jis parengė man nuostabią dieną, nesugadinkite jos.

— Tuomet diena vėliau, — tarė Sesilis.

— Sekmadienį?

Jis linktelėjo.

— Tik jūs nerizikuokite pastoti.

— Aš sugalvosiu priežastį atsisakyti.

— Norėsiu, kad ir jūs atliktumėte tam tikrą vaidmenį, — įspėjo ją Sesilis.

— Jis per gerai mane pažįsta, iškart permatys kiaurai.

— Reikės sužaisti ne su juo. Turėsite pasakyti kai ką kitiems. Reikia paleisti kiškį. Aš pasakysiu, ką daryti.

Elžbieta ėmė grąžyti rankas.

— Jo tai neįskaudins?

— Jis privalo pasimokyti, — atsakė Sesilis. — Ar norite tai padaryti?

— Reikia tai padaryti.

„Dievaži, geriau nudaigočiau jį ir viską baigčiau“, — pagalvojo Sesilis nusilenkdamas ir eidamas iš kambario. Keitė Ešli laukė už karalienės miegamojo durų. Sesiliui išėjus jie persimetė žvilgsniais, pasibaisėję dėl to, kur spėjo atsidurti karalienė, valdanti vos antrus metus.

„Net jeigu paliksiu Dadlį gyvą, taip žemai jį nutėkšiu, kad jis supras, jog karūna ne jo nosiai, — nutarė mintyse Sesilis. — Dar viena Dadlių karta, dar viena gėda. Negi jie niekada nepasimokys?” — Jis žingsniavo galerija pro karalienės protėvius — gražuolį tėvą, niūrų senelio portretą. — „Moteris nepajėgi valdyti, — nutarė seras Viljamas, žvelgdamas į karalius. — Netgi protinga moteris kaip Elžbieta per silpna valdyti. Ji ieško šeimininko ir, apsaugok Viešpatie, pasirinko Dadlį. Na, kai nušniosim jį kaip žolę ir kelias bus laisvas, Elžbieta galės dairytis Europoje geresnio valdovo.“

Tarną, pranešusį, kad daktaras neapžiūrės ledi Dadli, ponia Forster pasikvietė pas save.

— Ar sakei jam, kad ji serga? Ar sakei jam, kad ledi Dadli reikia jo pagalbos?

Išplėstomis iš susijaudinimo akimis vaikinukas palinksėjo galva.

— Sakiau jam, — atsakė. — Neatvyko kaip tik todėl, kad sužinojo, kam yra kviečiamas.

Ponia Forster papurtė galvą ir nuėjo ieškoti ponios Odingsel.

— Mūsų gydytojas neaplankys Emės, nes nuogąstauja niekuo negalėsiąs padėti, — paaiškino ji, kaip įmanydama švelniau.

Ponia Odingsel nustėro, išgirdusi prastą naujieną.

— Ar jis žinojo, kas pacientas?

— Taip.

— Gydytojas atsisakė vykti, kad nereikėtų turėti su ledi Dadli reikalų?

Šeimininkė patylėjo prieš atsakydama.

— Taip.

— Vadinasi, Emė neturi kur eiti ir joks gydytojas nesiims jos gydyti? — negalėjo patikėti Ližė. — Ką jai daryti? Ką man su ja daryti?

— Emei reikės susitarti su savo vyru, — atsakė ponia Forster. — Jai nereikėjo su juo pyktis. Jis per svarbus asmuo, kad galėtum įžeisti.

— Ponia Forster, ne blogiau už mane žinote, kad ji nesipyko su juo dėl nieko, išskyrus jo paleistuvystes ir norą skirtis. Kaip dorai žmonai sutikti su tokiu prašymu?

— Kai sutuoktinis yra Robertas Dadlis, jo žmonai geriau su viskuo sutikti, — atšovė šeimininkė. — Dabar, žiūrėkite, kokioje padėtyje atsidūrė.

Emė, per porą dienų šiek tiek pasitaisiusi, sūpuodama ant rankos skrybėlę nusileido siaurais sraigtiniais laipteliais iš savo kambarėlio į podėlį ir pro svetainę išėjo į lauką. Perėjo grįstą kiemą, maukšlindamasi ant galvos skrybėlę, rišdamasi pasmakrėje kaspinus. Nors buvo rugsėjis, saulė vis dar šildė. Praėjusi didžiąją arkų galeriją pasuko į tankiai apsodintą terasą priešais namus. Kadaise maldos ir tylaus skaitymo valandėlėmis čia vaikštinėjo vienuoliai. Moteris vis dar galėjo įžvelgti šiurkščioje žolėje paskendusius, ėjimo ratu nugludintus akmenis.

Jai atrodė, kad ankstesnieji šių namų gyventojai turėjo rimtesnių sunkumų nei ji, kad jiems teko grumtis su savo siela, o ne jaudintis dėl tokių žemiškų dalykų, kaip namo negrįžtantis vyras ar ateitis, jeigu jis niekuomet negrįš. „Bet jie buvo šventieji, — paprieštaravo sau Emė. — Ir išsilavinę. Aš nesu nei šventa, nei mokyta, tiksliau pasakius, esu kvaila nusidėjėlė. Nes Viešpats tikriausiai pamiršo mane lygiai kaip Robertas, jeigu nutarė palikti mane vieną čia, tokioje beviltiškoje padėtyje.”

Ji užsikūkčiojo, bet skubiai nutrynė ašaras pirštinėta ranka.

— Nėra prasmės verkti, — sušnibždėjo sau.

Emė nusileido laipteliais nuo terasos, perėjo per sodą iki bažnyčios vartų. Ji patraukė už jų, bet vartai užstrigo, ir tada iš kitos pusės pasirodęs vyras juos atvėrė.

— Ačiū, — sunerimusi tarė Emė.

— Ledi Emė Dadli? — pasiteiravo nepažįstamasis.

— Taip?

— Turiu žinutę nuo jūsų vyro.

Moteris aiktelėjo ir nuraudo.

— Jis čia?

— Ne. Turiu jums laišką.

Nepažįstamasis įteikė laišką ir palaukė, kol ledi Dadli apžiūrinėjo antspaudą. Tada ji keistai paklausė:

— Ar turite peilį?

— Kam, miledi?

— Nukelti atspaudą. Aš jų nelaužau.

Vyras iš bato aulo išsitraukė nedidelį durklą, aštrų it skustuvas.

— Tik atsargiai.

Emė užkišo ašmenis tarp išdžiūvusio vaško ir storo popieriaus, atsargiai nukėlė antspaudą. Įsidėjusi jį į kišenę grąžino peilį nepažįstamajam, o tada išlankstė laišką.

Vyras matė, kaip dreba moters rankos, laikančios popierių. Ji skaitė labai iš lėto, lūpomis kartodama žodžius. Tada pakėlė akis.

— Jūs esate Roberto patikėtinis?

— Esu jo tarnas ir vasalas.

Emė ištiesė jam laišką.

— Prašau, — tarė ji. — Aš prastai skaitau. Ar čia rašoma, kad jis atvyksta manęs aplankyti rytoj vidurdienį ir nori, kad laukčiau namie viena? Kad turiu visus namiškius išsiųsti ir laukti jo viena?

Pasiuntinys suglumęs paėmė laišką ir permetė akimis.

— Taip, — atsakė. — Rytoj vidurdienį. Rašoma, kad visai dienai turite paleisti tarnus ir viena laukti savo kambaryje.

— Ar aš jus pažįstu? — staiga paklausė ji. — Jūs seniai tarnaujate Robertui?

— Esu patikimas jo tarnas, — atsakė vyras. — Turėjau reikalų Oksforde, todėl jis paprašė nugabenti šį laišką. Sakė, kad atsakyti nėra reikalo.

— Ar jis įdavė man kokį nors ženklą? — pasiteiravo ji. — Kad galėčiau jumis pasitikėti?

Vyras šyptelėjo.

— Aš esu Džonas Vortas, jūsų prakilnybe. Ir turiu jums štai ką. — Jis išsitraukė iš kišenės žiedą, žiedą su Dadlio antspaudu — aplaužyta lazda ir lokiu.

Emė iškilmingai paėmė jį ir iškart užsimovė ant bevardžio piršto, šalia savo vestuvinio žiedo. Nusišypsojo, pirštu vedžiodama per Dadlio herbą, ir tarė:

— Žinoma, aš padarysiu taip, kaip jis prašo.

Penktadienio vakare Vindzoro pilyje savaitgaliui likęs ispanų ambasadorius de Kvadra atsisėdo priešais Sesilį stebėti Elžbietos gimtadienio garbei viršutinėje pievelėje šalia rūmų surengto lankininkų turnyro. Amabasadorius išsyk pastebėjo, kad lordas sekretorius paniuręs nuo tada, kai grįžo iš Škotijos, jo įprastos juodos eilutės nepuošia joks kitos spalvos padailinimas ar papuošalas, tarsi ši diena būtų eilinė, o ne karalienės gimtadienio išvakarės.

Jis apdairiai apėjo aplinkui, kad nepastebimai prisigretintų prie lordo sekretoriaus, kai žiūrovai ims skirstytis.

— Vadinasi, karalienės gimtadieniui viskas paruošta, — tarstelėjo Ispanijos pasiuntinys. — Seras Robertas prisiekinėja dovanosiantis jai smagią dieną.

— Smagią jai, bet ne man, — neatsargiai prasitarė Sesilis vyno atrištu liežuviu.

— O?

— Sakau jums, ilgiau šito nepakęsiu, — niršdamas tęsė Sesilis. — Viską, ką liepiu, viską, ką bandau padaryti, turi būti patvirtinta to pienburnio.

— Sero Roberto Dadlio?

— Man jau gana, — tęsė patarėjas. — Kartą jau buvau metęs tarnybą, kai Elžbieta neklausė mano patarimų dėl Škotijos; galiu ir vėl mesti. Turiu puikius namus, mielą jauną šeimyną, kurią aplankyti vis trūksta laiko, o padėka, kurią gaunu už savo tarnystę, gėdinga.

— Juk jūs ne rimtai, — tarė ispanas. — Juk nesiruošiate iš tikrųjų išvykti?

— Išmintingas tas jūreivis, kuris palieka uostą artinantis audrai, — atsakė Sesilis. — O tą dieną, kai Dadlis atsisės į sostą, aš žengsiu į savo namų Berglyje sodą ir daugiau niekada nekelsiu kojos į Londoną. Nebent suims mane atsistatydinant ir įmes į Tauerį.

Ambasadorius atšlijo dėl tokio pykčio protrūkio.

— Sere Viljamai! Nesu matęs jūsų tokio kenčiančio!

— Niekad nesu jautęs tokios širdperšos! — atšovė Sesilis. — Sakau jums, Dadlis sužlugdys karalienę ir šalį kartu su ja.

— Juk Elžbieta negali už jo tekėti? — pasibaisėjo de Kvadra.

— Ji apie nieką daugiau negalvoja ir aš negaliu priversti jos logiškai mąstyti. Sakau jums, ji perleido jam visus reikalus ir ketina ištekėti.

— O kaip jo žmona? Kaip ledi Dadli?

— Manote, ji ilgai gyvens, stojusi Dadliui skersai kelio? — su kartėliu paklausė Sesilis. — Jo, reginčio prieš save sostą, nesulaikys niekas. Pagaliau, obuolys nuo obels netoli rieda.

— Tai siaubinga! — pusbalsiu šūktelėjo ambasadorius.

— Esu įsitikinęs, kad jis planuoja nunuodyti savo žmoną. Kam dar skleisti kalbas, kad ji serga? Beje, girdėjau, kad ji sveika kaip ridikas ir jau pasamdė maisto ragautoją. Ką pasakysite? Pati žmona bijo, kad vyras ją nužudys!

— Juk žmonės niekad nepriims jo kaip karaliaus? Juolab, jeigu žmona mirtų staiga ir įtartinai?

— Tai jūs jai pasakykite, — pasiūlė patarėjas. — Nes Elžbieta nenori apie jį iš manęs girdėti nė vieno blogo žodžio. Ir aš jai sakiau, ir Keitė Ešli sakė. Dėl Dievo, jūs jai paaiškinkite, kuo gali baigtis netinkamas jos elgesys, gal paklausys jūsų, nors mums yra kurčia?

— Kažin ar išdrįsiu, — išlemeno de Kvadra. — Nesu jos patikėtinis.

— Bet jūs esate Ispanijos karaliaus įgaliotinis, — spyrėsi Sesilis. — Dėl Dievo, pasakykite jai, nes gavusi Dadlį, ji neteks sosto.

De Kvadra buvo patyręs ambasadorius, tačiau pagalvojo, jog niekam anksčiau nebuvo patikėta tokia sudėtinga misija, kaip gimtadienio rytą perduoti dvidešimt septynerių metų karalienei, kad seniausias jos patarėjas apimtas nevilties ir niekas neabejoja, jog prarasianti sostą, jeigu neatsisakys savo meilės.

Gimtadienio rytą pradėjo elnių medžioklė. Robertas visus medžiotojus aprengė baltai ir žaliai, o dvariškiai pasipuošė sidabro, aukso ir baltos spalvos drabužiais. Elžbietos žirgas, stambus šyvis, buvo pabalnotas raudonos ispaniškos odos balnu su kamanomis — Dadlio dovana.

Ispanijos ambasadorius atsiliko, kai karalienė su savo meilužiu kaip įprastai pasileido nutrūktgalvišku greičiu paskui žvėris, tačiau kai jie pamedžioję išgėrė vyno prie nušauto elnio galvos ir pasuko namo, jis paragino savo žirgą pririsnoti prie karalienės ir pasveikino ją su gimtadieniu.

— Ačiū, — atsakė švytinti Elžbieta.

— Pilyje turiu jums dovanėlę nuo imperatoriaus, — pridūrė ambasadorius, — bet negalėjau ilgiau taupyti savo linkėjimų. Dar nesu matęs jūsų tokios sveikos ir laimingos.

Karalienė atsisuko į jį ir nusišypsojo.

— Ir seras Robertas šauniai atrodo. Jis laimingas, kad esate jam palanki, — atsargiai tęsė ispanas.

— Nusipelnė to kaip joks kitas vyras pasaulyje, — atsakė ji. — Kare ar taikos metu jis yra patikimiausias ir ištikimiausias mano patarėjas. O pramogoms — geriausias kompanionas!

— Ir jus taip myli, — pridūrė de Kvadra.

Karalienė pasuko žirgą artėliau.

— Norite išgirsti paslaptį? — paklausė ji.

— Taip, — suskubo patikinti ispanų pasiuntinys.

— Seras Robertas netrukus taps našliu ir galės vesti, — tyliai pašnibždėjo karalienė.

— Nejau!

Elžbieta linktelėjo.

— Jo žmona mirė dėl ligos arba jau merdėja. Bet niekam apie tai nepasakokite, kol mes to nepaskelbsime.

— Prisiekiu saugoti jūsų paslaptį, — išlemeno de Kvadra. — Vargšelė, ar ji seniai serga?

— O taip, — nerūpestingai patvirtino Elžbieta. — Jis taip sakė. Vargšelė. Ar dalyvausite šįvakar puotoje, sere?

— Būtinai, — atsakė ambasadorius. Jis įtempė vadeles ir atsiliko nuo karalienės. Jodamas vingiuotu keliu į pilį, pastebėjo ant dantytos sienos virš praėjimo grįžtančiųjų iš medžioklės laukiantį Sesilį. Ambasadorius papurtė galvą, lyg norėdamas pasakyti patarėjui, kad nieko nesupranta, kad čia kažkoks košmaras, kažkas vyksta už nugarų, bet niekas nieko gerai nežino.

Elžbietos gimtadienio iškilmės, prasidėjusios šautuvų salvėmis, baigėsi ryškiu fejerverku, kurį ji stebėjo su artimiausiais bičiuliais ir mylimuoju iš rožėmis išpuoštos baržos Temzėje. Kai fejerverkai nutilo, baržos lėtai nuplaukė prieš srovę ir grįžo atgal, kad visi londoniečiai, susirinkę pakrantėje pasigrožėtų reginiu, galėtų išsakyti linkėjimus savo dvidešimt septynerių metų karalienei.

— Jai reikia kuo greičiau ištekėti, — šnipštelėjo motinai į ausį Leticija. — Arba bus per vėlu.

Katerina dirstelėjo į draugės profilį ir tamsų siluetą už jos — Robertą Dadlį.

— Ji neištvers, jeigu turės tekėti už kito, — spėjo ji. — O tekėdama už jo neteks sosto. Kokia dilema moteriai! Melsk Dievo, kad niekuomet neprotingai neįsimylėtum, Leticija.

— Na, jūs jau pasirūpinote tuo, — gana akiplėšiškai atrėmė Leticija. — Sužieduota be meilės vargu ar galėčiau ją rasti dabar.

— Daugumai moterų verčiau ištekėti gerai, negu tuoktis iš meilės, — nesutriko Katerina Nol. — Meilė gali ateiti vėliau.

— Pas Emę Dadli neatėjo, — pastebėjo jaunoji freilina.

— Toks vyras, kaip Robertas Dadlis, nelaimė ir savo mylimajai, ir žmonai, — atsakė jos motina. Damoms bežiūrint barža susiūbavo ir karalienė susverdėjo. Roberto ranka iškart atsidūrė jai ant liemens. Nepaisydama stebinčios minios Elžbieta leidosi apglėbiama, atsišliejo į Robertą, kad iš nugaros jaustų jo šilumą.

— Ateikite pas mane šiąnakt, — sušnibždėjo tas jai į ausį.

Ji atsisuko šypsodamasi.

— Man plyšta širdis, bet negaliu. Kaip tik tas laikas. Kitą savaitę aš pas jus sugrįšiu.

Robertas nusivylęs suniurzgė.

— Jau geriau paskubėkite, — įspėjo jis, — kitaip ateisiu į jūsų miegamąjį matant visam dvarui.

— Išdrįsite taip pasielgti?

— Išbandykite mane, — pasiūlė jis. — Įsitikinsite, ar išdrįsiu.

Šeštadienio vakare Emė smagiai papietavo su šeimininkais. Jie išgėrė už karalienę, už jos gimtadienį, kaip visi lojalūs šalies namai, ir Emė nesiraukydama pakėlė stiklą prie lūpų.

— Daug geriau atrodote, ledi Dadli, — švelniai tarė ponas Forsteris. — Džiaugiuosi matydamas, kad pasitaisėte.

Kai viešnia nusišypsojo, jį pribloškė moters grožis, kurį buvo pamiršęs, vertindamas ją kaip naštą.

— Jūs esate išties malonus šeimininkas, — atsakė Emė. — Atsiprašau, kad atvykusi į jūsų namus turėjau iškart atsigulti į lovą.

— Diena buvo karšta, keliavote ilgai, — atsakė jis. — Pats tądien buvau išvykęs, žinau, kaip buvo tvanku.

— Na, netrukus vėl bus šalta, — įsiterpė ponia Forster. — Kaip greitai bėga laikas. Ar tik ne rytoj Abingdone prasideda mugė?

— Rytoj joju į Daikotą, — tarė šeimininkas. — Kilo kažkokių problemų su dešimtine bažnyčiai. Sakau, išklausysiu vikaro pamokslą ir susitiksiu su juo bei bažnyčios seniūnu. Papietausiu su juo, grįšiu tik vakare, brangioji.

— Tuomet išleisiu tarnus į mugę, — nusprendė ponia Forster. — Paprastai mugės sekmadienį duodame jiems išeiginę.

— O jūs važiuosite? — staiga susidomėjo Emė.

— Tik ne sekmadienį, — atsiliepė šeimininkė. — Sekmadienį susirenka prastuomenė. Galėtume apsilankyti pirmadienį, jeigu norite.

— Oi, važiuokime rytoj, — pagyvėjo viešnia. — Prašau, sutikite. Man patinka šurmuliuojanti mugė. Noriu išvysti kaspinus perkančius geriausiais drabužiais pasipuošusius tarnus. Visuomet smagiausia pirmą dieną.

— Ach, mieloji, nemanau, — dvejodama atsakė šeimininkė. — Per didelis knibždėlynas.

— Et, važiuokite, — patarė jos vyras. — Na ir kas, kad truputį pasistumdysite. Kad tik ledi Dadli pralinksmėtų. O jeigu norite įsigyti kaspinų ar kitų pažibučių, geriau anksčiau, kol neišrankiojo.

— Kada išvažiuosime? — pasiteiravo Ližė Odingsel.

— Galėtume pajudėti apie vidurdienį, — pasiūlė ponia Forster, — ir papietauti Abingdone. Ten nebloga užeiga, jeigu neprieštaraujate.

— Žinoma, — atsakė Emė. — Mielai.

— Na, tuomet džiaugiuosi, kad jaučiatės tokia sveika ir norite pasižmonėti, — maloniai atsakė šeimininkė.

Sekmadienio rytą, tądien, kai ruošėsi vykti į mugę, Emė atėjo pusryčiauti išbalusi ir ligota.

— Aš taip blogai miegojau, kad jaučiuosi per silpna iškylauti, — paaiškino ji.

— Kaip gaila, — atsakė ponia Forster. — Gal galėčiau kuo nors padėti?

— Manau, eisiu pailsėti, — atsakė Emė. — Jeigu pavyktų numigti, neabejoju, kad pasijusčiau geriau.

— Visi tarnai šiandien jau išėję į mugę, todėl namie bus tyku, — pažadėjo ponia Forster. — Aš pati jums išvirsiu miežių nuoviro, o pietauti galėsite savo kambaryje, lovoje, jeigu norite.

— Ne, — atsiliepė Emė. — Keliaukite į mugę kaip ruošėtės. Nenoriu, kad gaištumėte dėl manęs.

— Net negalvoju, — paprieštaravo šeimininkė. — Nepaliksiu jūsų namie visai vienos.

— Aš primygtinai prašau, — atsakė Emė. — Jūs nusiteikėte važiuoti, ir, kaip vakar minėjo ponas Forsteris, jeigu norite kaspinų ar ko kito, pirmą dieną ieškoti geriausia.

— Galėtume vykti rytoj, kai pasijusite geriau, — įsikišo Ližė.

Emė puolė ją.

— Ne! Negi negirdėjote, ką sakiau? Noriu, kad keliautumėte kaip ketinote. Aš liksiu. Bet noriu, kad jūs važiuotumėte. Prašau! Man skauda galvą, negaliu ginčytis! Važiuokite ir tiek!

— Tai pietausite viena? — pasitikrino šeimininkė. — Jei mes visi išvažiuosime...

— Papietausiu su ponia Oven, — atsakė Emė. — Jeigu pasijusiu geriau. O kai grįšite namo, pasimatysime. Bet jūs privalote važiuoti!

— Gerai, — sutiko Ližė, metusi įspėjantį žvilgsnį šeimininkei. — Mieloji Erne, nesijaudinkite taip. Važiuosime, grįžusios viską jums papasakosime, o jūs gerai išsimiegokite ir pasijusite stipresnė.

Emė išsyk atlyžo ir nusišypsojo.

— Ačiū, Liže. Aš galėsiu pailsėti žinodama, kad jūs smagiai leidžiate laiką. Negrįžkite namo be pietų.

— Žinoma, — atsiliepė Ližė Odingsel. — O jeigu aptiksiu gražių mėlynų kaspinų, kurie tiktų jūsų jojimo skrybėlei, būtinai nupirksiu.

Sekmadienio rytą karalienė nuėjo į karališkąją Vindzoro pilies koplyčią, vėliau išėjo pasivaikščioti po sodą. Leticija Nol kukliai tipeno įkandin jos su šalių ir religinės poezijos knyga tam atvejui, jeigu karalienė užsigeistų prisėsti ir paskaityti.

Robertas Dadlis nuėjo pasisveikinti su ja, stovinčia ir žvelgiančia į upę, kur į Londoną ir atgal zujo kelios valtelės.

Jis nusilenkė.

— Labas rytas. Nesijaučiate pavargusi po vakarykščių linksmybių?

— Ne, — atsakė Elžbieta. — Šokiai manęs niekuomet nevargina.

— Tikėjausi, kad ateisite pas mane, nors ir nežadėjote. Negalėjau be jūsų užmigti.

Ji ištiesė jam ranką.

— Vis dar mano dienos. Ryt ar poryt.

Robertas suėmė jos pirštus sauja.

— Žinoma, — tarė. — Juk žinote, kad niekuomet jūsų nespausiu. O kai paskelbsime savo tuoktuves ir miegosime kasnakt vienoje lovoje, jūs įsakysite man, kada pageidaujate. Dėl to nebijokite.

Elžbieta, įsitikinusi, kad turi prigimtinę teisę įsakinėti visuomet, ne tik kažkam leidus, liko visiškai rami.

— Dėkui, brangusis, — meiliai atsakė ji.

— Pasivaikščiosime? — pasiūlė Robertas.

Ji papurtė galvą.

— Prisėsiu paskaityti.

— Tuomet paliksiu jus, — atsakė seras Dadlis. — Turiu skubiai atlikti vieną reikalą, bet prieš pietus sugrįšiu.

— Kur keliaujate?

— Apžiūrėti kelių arklių Oksfordšyre, — burbtelėjo jis. — Vargu ar jie bus verti kelionės, bet pažadėjau nujoti apžiūrėti.

— Sekmadienį? — šiek tiek priekaištingai paklausė karalienė.

— Tik apžiūrėti, — pabrėžė jis. — Tikrai ne nuodėmė apžiūrėti arklį sekmadienį. O gal būsite labai griežtas popiežius?

— Aš būsiu griežta vyriausioji Bažnyčios valdytoja, — šypsodamasi atsakė Elžbieta.

Tada jis pasilenkė prie jos, lyg norėtų pabučiuoti atsisveikindamas.

— Tuomet išskirkite mane, — šnipštelėjo jai į ausį.

Emė sėdėjo nuščiuvusiuose namuose ir laukė Roberto, kaip šis buvo žadėjęs laiške. Namuose liko tik senoji ponia Oven, kuri po ankstyvų pietų nuėjo pokaičio miego. Pasivaikščiojusi sodelyje ledi Dadli, kaip nurodyta, grįžo į savo kambarėlį tuščiuose namuose.

Pro jos langą vėrėsi kiemas, tad tykiai atsisėdo prie lango ir ėmė laukti raitelių su Dadlio vėliava.

— Matyt, susipyko su ja, — sumurmėjo panosėje. — Galbūt jis jai atsibodo arba pagaliau sutiko tekėti už erchercogo ir abu suprato, kad atėjo metas skirtis.

Pasvarsčiusi ji nusprendė: „Kad ir kokia priežastis, privalau jį priimti be priekaištų. Tokia yra mano, kaip žmonos, pareiga/4 Ji patylėjo. Širdis suspurdo iš džiaugsmo. „Nesvarbu, dėl ko grįš, priimsiu jį nemurmėdama. Jis yra mano vyras, jis yra mano meilė, vienintelė mano gyvenimo meilė. Jeigu jis grįš pas mane... — Mintis nutrūko. — Negaliu net įsivaizduoti, kokia būsiu laiminga, jeigu jis grįš pas mane.”

Išgirdusi arklio kanopų bilsmą ji pažvelgė pro langą. Ten buvo ne vienas iš grynakraujų Roberto ristūnų ir ne orus, viena ranka vadeliojantis, kitą įsispendęs į šoną, Robertas. Į kiemą skubėjo prie arklio kaklo prisispaudęs nepažįstamas vyras ant veido užsmaukta skrybėle.

Emė laukė varpelio skimbtelėjimo, bet buvo tylu. Ledi Dadli pagalvojo, kad svečias veikiausiai nuėjo į arklidę ir ras ją tuščią, nes visi tarnai mugėje. Ji atsistojo, nusprendusi pati pasitikti nepažįstamąjį, nes tarnų nėra namie. Bet vos pakilo, jos miegamojo durys tyliai atsivėrė ir aukštas nepažįstamasis, be garso įžengęs vidun, vėl jas uždarė.

Emė aiktelėjo:

— Kas jūs?

Neprašyto svečio veido nesimatė, akis dengė skrybėlės brylius. Kepuraitė buvo tamsiai mėlynos vilnos, be rango simbolio. Ji nepažino jo nei iš didelio ūgio, nei iš plačių pečių.

— Kas jūs? — pakartojo ji spigiu iš baimės balsu. — Atsakykite! Ir kaip drįsote įeiti į mano kambarį!

— Ledi Emė Dadli? — tyliai paklausė nepažįstamasis.

— Taip.

— Sero Roberto Dadlio žmona?

— Taip, o jūs?

— Jis pasiuntė mane pas jus. Nori, kad atvyktumėte pas jį. Jis vėl pajuto meilę jums. Pažvelkite pro langą, jis jūsų laukia.

Šūktelėjusi Emė pasisuko į langą, ir vyras iškart žengė už jos. Vienu staigiu judesiu suėmė už smakro, truktelėjo į šoną ir aukštyn. Trakštelėjo lūžtantis kaklas. Moteris suglebo jo rankose net neriktelėjusi.

Vyras nuleido Emę ant grindų ir įsiklausė. Namuose buvo visiškai tylu. Ji tikrai išsiuntė visus, kaip buvo prisakyta. Pakėlęs lengvą kaip vaiko kūnelį rausvais iš susijaudinimo, kad pas ją grįžo vyras, skruostais, atsargiai nunešė per kambarį, nulipo siaurais žemais laipteliais ir paguldė apačioje, lyg ji būtų nuvirtusi.

Tada vėl įsiklausė. Namas tylėjo. Emės gobtuvas nuslydo nuo galvos, jos suknelė buvo susiglamžiusi, bolavo kulkšnys. Žudikas nenorėjo palikti moters nepridengtos. Švelniai patempė žemyn sijonus, pataisė ant galvos gobtuvą. Moters kakta dar buvo šilta, oda — labai švelni. Paliko ją tarsi miegantį vaiką.

Paskui atsargiai ištykino pro galines duris. Arklys laukė pririštas kieme. Pamatęs šeimininką, pakėlė galvą, bet nesužvengė. Uždaręs paskui save duris, žudikas šoko ant arklio ir apgręžė jį į Vindzoro rūmus.

Emės kūną rado porelė tarnų, grįžusių namo anksčiau už kitus. Jie vylėsi nugvelbti valandėlę vienumoje. Įėję į namą pamatė ją, tvarkingai gulinčią laiptų papėdėje, tvirtai ant galvos prismeigtu gobtuvu. Mergina sukliko ir nualpo, o jaunuolis atsargiai pakėlė Emę ir paguldė ją ant lovos. Kai ponia Forster grįžo namo, tarnai pasitiko ją prie vartų ir papasakojo radęs ledi Dadli negyvą, nuvirtusią nuo laiptų.

— Erne! — suaimanavo Ližė Odingsel ir nušokusi nuo arklio pasileido į namą, laiptais draugės kambarėlin. Nelaimėlė gulėjo ant lovos šiurpiai persuktu į šoną veidu, nors mentės rėmėsi į patalą. Žvilgsnis buvo stiklinis, oda — šalta kaip akmuo.

— Ach, Erne, ką tu padarei? — rypavo Ližė. — Ką tu padarei? Mes būtume radę išeitį, būtume radę kur išvykti. Jam tu vis viena rūpėjai, jis nebūtų tavęs apleidęs. Jis galėjo grįžti. Ach, Erne, brangioji mano Erne, ką tu padarei?!

— Reikia nusiųsti žinią serui Robertui. Ką man pasakyti? — paklausė ponia Forster Ližės Odingsel. — Ką man parašyti? Kaip papasakoti?

— Tiesiog praneškite, kad ji mirė, — įširdusi atšovė Ližė. — Pats gali atvažiuoti, jeigu nori išgirsti kas ir kaip.

Ponia Forster brūkštelėjo trumpą laiškelį ir išsiuntė į Vindzorą savo tarną Džoną Bovzą.

— Žiūrėk, kad paduotum tiesiai į rankas serui Robertui, niekam kitam, — įspėjo išleisdama ir jau neabejodama, kad atsidūrė būsimo didžiulio skandalo centre. — Niekam apie tai nepasakok, grįžk namo, kai tik praneši serui Robertui.

Pirmadienį devintą valandą ryto Robertas Dadlis įdrožė į karalienės apartamentus, nė nedirstelėjęs į besisukiojančius po kambarį ir besišnekučiuojančius savo draugus ir šalininkus.

Priėjęs prie sosto nusilenkė.

— Turiu pasikalbėti su jumis viena, — be jokios įžangos tarė Robertas. Leticija Nol pastebėjo, kad jis gniaužia savo skrybėlę taip smarkiai, jog net krumpliai pabalę.

Elžbieta, perskaičiusi įtampą mylimojo veide, iškart pakilo.

— Pasivaikščiosime?

— Į jūsų kambarį, — irzliai atsiliepė seras Dadlis.

Elžbieta išplėtė akis, išgirdusi tokį toną, bet priėmė ištiestą ranką ir abu nuėjo pro duris į asmeninį karalienės kambarį.

— Ką gi! — mestelėjo viena iš karalienės freilinų. — Jo elgesys su kiekviena diena darosi vis panašesnis į sutuoktinio. Netrukus įsakinės mums kaip ir Elžbietai.

— Kažkas atsitiko, — spėjo Leticija.

— Nesąmonė, — atšovė Marija Sidni. — Naujas arklys ar kas nors tokio. Vakar kaip tik lankėsi Oksfordšyre.

Vos tik už jų užsivėrė durys, Robertas ištraukė iš užančio laišką.

— Gavau ką tik, — pasakė jis. — Iš Kamnoro, kur pas mano draugus buvo apsistojusi Emė. Emė, mano žmona, negyva.

— Negyva? — pernelyg garsiai paklausė Elžbieta. Ji užsidengė burną ranka ir pažvelgė į Robertą. — Kaip negyva?

Jis papurtė galvą.

— Čia neparašyta, — atsakė jis. — Laiškas nuo ponios Forster, ir ta prakeikta kvailė tiktai atsiprašo, jog turi pranešti, kad šiandien mirė Emė. Laiškas rašytas sekmadienį. Išsiunčiau tarną sužinoti, kas atsitiko.

— Negyva? — pakartojo karalienė.

— Taip, — patvirtino jis. — Taigi aš laisvas.

Ji aiktelėjo ir susverdėjo.

— Laisvas. Žinoma.

— Dievas mato, aš nelinkėjau jai mirties, — skubiai pridūrė Robertas. — Bet jos mirtis išlaisvina mus, Elžbieta. Mes galime paskelbti apie savo sužadėtuves. Aš tapsiu karaliumi.

— Praradau amą, — tarstelėjo ji, vos įstengdama kvėpuoti.

— Aš irgi. Tokia staigi ir tokia netikėta permaina.

Karalienė papurtė galvą.

— Neįtikėtina. Žinojau, kad ji prastos sveikatos...

— Man atrodė, kad ji gana stipri, — paprieštaravo seras Dadlis. — Ji niekad niekuo nesiskundė, tik maudimu. Nesuprantu, kas galėjo nutikti. Gal nukrito nuo arklio?

— Geriau išeikime, — tarė Elžbieta. — Žinia pasieks rūmus. Geriau mums nesirodyti kartu. Visi žiūrės į mudu ir svarstys, ką mes galvojame.

— Taip, — sutiko jis. — Bet privalėjau iškart jums pranešti.

— Žinoma, aš suprantu. O dabar geriau jau eikime.

Staiga jis prispaudė ją prie savęs ir godžiai įsisiurbė į lūpas.

— Netrukus visi sužinos, kad esate mano žmona, — pažadėjo jis. — Mes abu valdysime Angliją. Aš esu laisvas, nuo šiandien prasideda bendras mūsų gyvenimas!

— Taip, — traukdamasi nuo jo atsakė Elžbieta. — O dabar eikime.

Prie durų jis vėl stabtelėjo.

— Tarsi tokia būtų Dievo valia, — ištarė stebėdamasis. — Ji mirė, kad išlaisvintų mane kaip tik tuomet, kai mes pasiruošę susituokti, kai šalyje įsiviešpatavo taika, kai laukia tiek darbų. „Tai Viešpaties padaryta; koks nuostabus reginys!”

Elžbieta prisiminė žodžius, kuriuos pati tarė sėsdama į sostą.

— Manote, kad ši mirtis padarys jus karaliumi, — tarė ji tikrindama. — Kaip Marijos mirtis padarė mane karaliene?

Robertas linktelėjo linksmas ir patenkintas.

— Mes būsime Anglijos karalius ir karalienė, — tarė jis. — Ir paversime šalį Kamelotu.

— Taip, — sustingusiomis lūpomis sutiko ji. — O dabar eikime.

Priimamajame karalienė apsidairė, ieškodama Sesilio, o kai tas pasirodė, pamojo jam prieiti. Seras Robertas nerūpestingai šnekėjosi lango nišoje su seru Fransiu Noliu apie prekybą su ispanų Nyderlandais.

— Seras Robertas ką tik pranešė man, kad jo žmona negyva, — prisidengusi burną ranka tarė karalienė.

— Taip, — be jokių emocijų patvirtino patarėjas. Jo veidas smalsiems dvariškiams buvo neįskaitoma kaukė.

— Jis sakosi nežinąs priežasties.

Sesilis linktelėjo.

— Sere Viljamai, kas, po velnių, čia dedasi? Pasakiau ispanų ambasadoriui, kad Emė serga, kaip prašėte. Bet viskas taip staiga... Jis ją nužudė? Jis pareikš į mane pretenzijas, o aš nesugebėsiu jam atsakyti.

— Jumis dėtas palaukčiau ir pažiūrėčiau, — patarė Sesilis.

— Bet ką man daryti? — sunerimusi paklausė Elžbieta. — Jis sako, kad bus Anglijos karalius.

— Kol kas nieko nedarykite, — atsakė Sesilis. — Palaukite ir pamatysite.

Elžbieta staiga apsisuko ir nusitempė jį į erkerį.

— Jūs viską man papasakosite, — griežtai pareikalavo ji.

Sesilis prikišo lūpas prie jos ausies ir pašnibždėjo. Elžbieta stengėsi žiūrėti pro langą, kad dvariškiai nematytų jos veido.

— Labai gerai, — tarė ji savo patarėjui ir grįžo prie rūmininkų.

— O, matau serą Nilsoną, — garsiai tarė ji. — Laba diena, sere. Kaip verslas Somersete?

Leticija Nol stovėjo priešais sero Viljamo Sesilio stalą, kai likę dvariškiai laukė kvietimo pietauti.

— Taip?

— Kalba, kad Robertas Dadlis ketina nužudyti savo žmoną, ir karalienė apie tai žino.

— Tikrai? Ir kodėl gi šitaip šlykščiai meluoja?

— Gal kad jūs pats paskleidėte tokį gandą?

Seras Viljamas šyptelėjo pagalvojęs, kokia ji vis dėlto grynakraujė Bolein: paveldėjusi žaibišką Boleinų mąstymą ir žavų Hovardų nesantūrumą.

— Aš?

— Kai kas nugirdo jus sakant ispanų ambasadoriui, kad Elžbietai galas, jeigu ištekės už Dadlio, ir kad nepajėgiate jos nuo to sulaikyti. — Leticija užlenkė vieną ploną pirštelį.

— Ir?

— Tuomet karalienė man girdint šnipštelėjo ispanų ambasadoriui, kad Emė Dadli negyva.

— Nejaugi? — Sesilis atrodė nustebęs.

— Sakė: „Mirė dėl ligos arba jau merdėja”, — pacitavo Leticija. — Todėl visi mano, kad mes esame ruošiami žiniai apie jos mirtį nuo kokios nors paslaptingos ligos, o kai tai įvyks, jie paskelbs apie būsimas vestuves, ir našlys Robertas Dadlis taps karaliumi.

— Ir kas, visų nuomone, mūsų laukia tuomet? — mandagiai paklausė seras Viljamas.

— Dabar niekas nedrįsta ištarti garsiai, bet kai kurie vyrai lažintųsi, jog karalienės dėdė atžygiuos iš Niukaslo su anglų armija ir jį nužudys.

— Tikrai?

— Kiti mano, jog kils prancūzų inspiruotas maištas, kad į sostą būtų pasodinta Škotijos karalienė Marija.

— Nejau?

— Dar kiti laukia sukilimo, už kurį sumokės ispanai, kad į sostą atsisėstų ne Marija, o Katerina Grėj.

— Bjaurios pranašystės, — nusiskundė Sesilis. — Bet, regis, jos įvardija visas galimybes. O kaip jūs manote, miledi?

— Aš manau, kad rankovėje turite planą, kuriame numatyti šie pavojai karalystei, — Leticija šelmiškai šyptelėjo.

— Tikėkimės, kad turiu, — atsakė jis, — nes pavojai labai rimti.

— Manote, Robertas to vertas? — netikėtai paklausė Leticija. — Elžbieta rizikuoja savo karūna, kad liktų su juo, o ji, kiek pažįstu, yra kietaširdė kaip reta. Nemanote, kad Dadlis yra stebuklingas meilužis, jeigu ji šitaip rizikuoja?

— Šito nepasakysiu, — atsakė patarėjas. — Nei man, nei kuriam nors kitam anglui Robertas neatrodo labai patrauklus. Priešingai.

— Vadinasi, čia tik mes, kvailos merginos, — šyptelėjo Leticija.

Elžbieta popiet apsimetė serganti; ji nepajėgė būti vienumoje su Robertu, kuriam darėsi vis sunkiau nuslėpti savo triumfą, ir kiekvieną akimirką laukė žinios iš Kamnoro dvaro, kad galėtų paskelbti rūmams žinią apie Emės mirtį. Karalienė pareiškė viena pietausianti savo kambaryje ir anksti eisianti gulti.

— Galite nakvoti pas mane, Keite, — tarė ji. — Nenoriu likti viena.

Keitė Ešli įvertino pablyškusį karalienės veidą ir iki kraujo nupešiotas apynages.

— Kas dabar? — paklausė ji.

— Nieko. — atkirto Elžbieta. — Nieko. Tiktai noriu pailsėti.

Bet miegoti ji nepajėgė. Pakirdo neišaušus ir įsitaisė prie stalo su lotynų kalbos gramatika versti esė apie garbės tuštybę.

— Kokia prasmė? — kildama iš lovos tarstelėjo užsimiegojusi Keitė.

— Kad liaučiausi galvoti, — niūriai atsiliepė Elžbieta.

— Kas yra? Kas nutiko? — susirūpino guvernantė.

— Negaliu sakyti, — atsakė Elžbieta. — Taip blogai, kad negaliu papasakoti netgi jums.

Ryte ji apsilankė koplyčioje ir vėl sugrįžo į savo kambarius. Robertas prisigretino prie jos grįžtant iš pamaldų.

— Tarnas parašė man išsamų laišką apie tai, kas nutiko, — tyliai tarė jis. — Atrodo, kad Emė nukrito nuo laiptų ir nusisuko sprandą.

Elžbieta išbalo. Atsipeikėjusi tarė:

— Bent jau mirtis buvo staigi.

Priešais Elžbietą nusilenkė vienas dvariškis. Karalienė stabtelėjusi padavė jam ranką, o Robertas atsitraukė. Ji nuėjo viena.

Drabužinėje Elžbieta persirenginėjo jojimo drabužiais ir svarstė, ar tikrai verta joti į medžioklę. Damos jau laukė jos, kai pagaliau pasirodė Keitė ir tarė:

— Seras Robertas Dadlis laukia priimamajame. Jis turi jums kai ką pranešti.

Elžbieta atsistojo.

— Eisime pas jį.

Damos buvo jau pasiruošusios pramogai miške, todėl nustebusios sumurmėjo, kai išvydo ne medžioklio apranga, o juodais gedulo drabužiais apsitaisiusį Robertą. Karalienei su pulku išėjus seras Dadlis nusilenkė, išsitiesė ir visiškai ramiai tarė:

— Jūsų didenybe, turiu pranešti apie savo žmonos mirtį. Ji mirė sekmadienį, Kamnoro dvare, tesiilsi jos siela ramybėje.

— Viešpatie! — aiktelėjo ispanų ambasadorius.

Elžbieta dirstelėjo į jį tuščiomis kaip šlifuotas agatas akimis. Pakėlė ranką. Kambarys išsyk nuščiuvo: visi dvariškiai priėjo arčiau išgirsti tai, ką ji pasakys.

— Labai apgailestauju, turėdama pranešti apie ledi Emės Dadli mirtį sekmadienį Kamnoro dvare, Oksfordšyre, — abejingai tarė Elžbieta, lyg jos tai nė kiek nejaudintų.

Ji padarė pauzę. Apstulbę dvariškiai stovėjo tylėdami ir laukė, ar karalienė dar ką nors pridurs.

— Mes eisime persirengti gedulo drabužiais, — pasakė ji ir pasisuko į šoną pasišnekėti su Keite Ešli.

Ispanų pasiuntinys neatsispyrė pagundai prisiartinti prie karalienės.

— Kokia tragiška žinia, — tarė jis, palinkdamas prie jos rankos. — Ir tokia netikėta.

— Nelaimingas atsitikimas, — atsakė Elžbieta, stengdamasi likti santūri. — Tragiškas. Apgailėtinas. Ji nukrito nuo laiptų. Lūžo kaklas.

— Tikrai, koks keistas įvykis, — tarstelėjo jis.

Popiet Robertas vėl susirado Elžbietą. Ji vaikštinėjo su savo damomis po sodą.

— Turiu pasitraukti iš rūmų gedului, — tarė jis paniurusiu veidu. — Manau, apsistosiu Deiri Hauze, Kju. Jums nebus sunku mane aplankyti, o aš galėsiu ateiti pas jus.

Karalienė palietė jo žastą.

— Gerai. Kodėl jūs taip keistai atrodote, Robertai? Juk neliūdite, tiesa?

Jis pažvelgė į dailų karalienės veidelį, tarsi matytų pirmą kartą.

— Elžbieta, vienuolika metų Emė buvo mano žmona. Žinoma, kad jos gedžiu.

Ji papūtė lūpas.

— Bet jūs taip norėjote su ja išsiskirti. Būtumėte metęs ją dėl manęs.

— Taip, iš tiesų, geriau šitaip, negu skyrybų skandalas. Tačiau aš niekuomet nelinkėjau jai mirties.

— Salis jau dvejus metus tiki, kad ji viena koja karste, — tarė ji. — Visi tik ir šnekėjo, kokia ji ligonė.

Robertas patraukė pečiais.

— Ko žmonės neprišneka. Nesuprantu, kodėl jie taip pliauškė. Emė keliavo, jodinėdavo. Ji nesirgo, bet mažiausiai dvejus metus buvo labai nelaiminga ir tai tik dėl manęs.

Karalienė neslėpė savo suirzimo.

— Po galais, Robertai! Nesugalvokite pamilti jos dabar, kai ji mirusi! Negi tik dabar pastebėjote puikiąsias jos savybes, kurių nematėte anksčiau?

— Mylėjau ją, kai buvo jauna mergina, o aš dar visai piemuo, — aistringai sušuko jis. — Ji buvo pirmoji mano meilė. Ir ji neapleido manęs visus tuos negandų metus, niekad nesiskundė dėl pavojų ir sunkumų, į kuriuos ją įstūmiau. O kai atsisėdote į sostą ir aš pakilau, ji nė žodeliu nepasiskundė dėl jūsų.

— Kodėl ji turėjo skųstis? — sušuko Elžbieta. — Kaip ji būtų išdrįsusi?

— Ji pavydėjo, — tiesiai atsakė Robertas. — Ir žinojo, kad ne be priežasties. Be to, elgiausi su žmona neteisingai, nebuvo ji padoriai išlaikoma. Siekiau, kad ji sutiktų skirtis, ir elgiausi su ja negražiai.

— O dabar, kai ji negyva, gailitės, nors visą gyvenimą buvote jai negeras, — paerzino karalienė.

— Taip, — nuoširdžiai atsakė Dadlis. — Manau, visi niekam tikę vyrai pasakytų tą patį: žinau, kad turėjau būti geresnis nei esu. Jaučiuosi apgailėtinas jos atžvilgiu. Žinoma, esu patenkintas, kad atgavau laisvę. Bet nenorėjau, kad Emė mirtų. Vargšė nekalta siela! Niekas nebūtų linkėjęs jai mirties.

— Pasirodote ne per geriausiai, — sarkastiškai pastebėjo Elžbieta, vėl prisiminusi flirtą. — Atrodo, kad nesate jau toks geras sutuoktinis!

Robertas ne iš karto jai atsakė. Jis liūdnomis akimis žvelgė į upę, Kamnoro pusėn.

— Ne, — tarė. — Nebuvau jai geras vyras, o ji, Dievas mato, buvo mieliausia ir geriausia žmona, kokios galėtų geisti vyras.

Laukiančių dvariškių būrelis subruzdo, nes į sodą įžengė žygūnas Dadlio livrėja ir sustojo prie gyvatvorės į rūmus. Robertas atsigręžęs pastebėjo vyrą ir nuėjo prie jo, ištiesęs ranką paimti laišką.

Dvariškiai stebėjo, kaip seras Dadlis perlaužia antspaudą, išskleidžia laišką ir išbąla jį skaitydamas.

Elžbieta skubiai prisiartino prie Roberto, rūmininkai prasiskyrė ją praleisdami.

— Kas nutiko? — skubiai paklausė ji. — Atsargiai! Visi jus stebi!

— Vyks tyrimas, — vos judindamas lūpas išspaudė Robertas. — Visi šneka, jog tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Mano, kad Emė nužudyta.

Tomas Blountas, Roberto patikėtinis, atvyko į Kamnoro dvarą Emės mirties dieną ir vieną po kito ištardė tarnus. Jis skrupulingai pranešė Robertui Dadliui, kad velionė buvusi nepastovios nuotaikos, sekmadienio rytą visus išsiuntusi į mugę, nors jos kompanionė ponia Odingsel ir šeimininkė nenorėjusios vienos važiuoti.

— Nėra reikalo tai minėti, — brūkštelėjo Robertas Dadlis atsakyme, pagalvojęs, jog nenorėtų, kad būtų abejojama sveiku jo žmonos protu, nes ne kas kitas, o jis pats įvarė ją į tokią neviltį.

Paklusdamas Tomas Blountas daugiau neužsiminė apie keistą Emės elgesį. Bet jis paminėjo Emės tarnaitės, ponios Pirto, žodžius, jog Emė buvo smarkiai nusivylusi ir ne kartą meldė mirties.

— To irgi nebūtina minėti, — atsakė jam Robertas Dadlis. — Ar vyks tyrimas? Ar Abingdono vyrams galima patikėti tokį subtilų reikalą?

Tomas Blountas, gerai supratęs karštligišką šeimininko keverzonę, atsakė, jog žmonės čia nėra nusiteikę prieš Dadlius, ir pono Forsterio reputacija gera. Nebus peršokta prie nužudymo versijos, bet, matyt, atsitiko taip, kaip visi mano. Moteris nemiršta nukritusi nuo šešių pakopų, nemiršta nuvirtusi taip, kad lieka gulėti su gobtuvu ir nesujauktu sijonu. Visi įsitikinę, kad kažkas nusuko jai sprandą ir paliko gulėti ant grindų. Faktai rodo žmogžudystę.

— As nekaltas, — tiesiai pasakė karalienei Dadlis. Jie kalbėjosi Slaptosios tarybos kabinete Vindzoro pilyje, baugioje vietoje šnekėtis apie tokius asmeninius dalykus. — Viešpatie, nejau galėčiau užsitraukti sau tokią nuodėmę — žudyti dorą žmoną? O jeigu ir būčiau tai padaręs, negi elgčiausi taip kvailai? Yra tūkstantis geresnių būdų nužudyti moterį ir pateikti tai kaip nelaimingą atsitikimą, negu perlaužti jai kaklą ir palikti tysoti pustuzinio laiptelių apačioje. Žinau tuos laiptus, juokas ima. Niekas negalėtų nusisukti sprando nuo jų nuvirtęs. Netgi kulkšnies neišsinarintum. Liktų gal kokia mėlynė. Ar taisyčiau sijoną mirusiai moteriai? Ar prismeigčiau gobtuvą jai prie galvos? Negi laikote mane ne tik nusikaltėliu, bet ir mulkiu?

Sesilis rymojo šalia karalienės. Abu tylėdami žvelgė į Dadlį tarsi nepalankūs teisėjai.

— Esu tikra, jog tyrėjai nustatys, kas tai padarė, — tarė Elžbieta. — Ir geras jūsų vardas bus atstatytas. Bet kol kas turite pasitraukti iš rūmų.

— Aš žlugęs, — atšovė Robertas. — Versdama mane išvykti, parodote, kad esu įtariamasis.

— Aš jokiu būdu jūsų neįtarinėju, — patikino Elžbieta ir dirstelėjo į patarėją. Tas pritardamas linktelėjo. — Mes neįtarinėjame. Tačiau priimta, jog kiekvienas, kaltinamas nusikaltimu, privalo palikti rūmus. Žinote tai ne blogiau už mane.

— Niekas manęs neapkaltino! — užsiplieskė Robertas. — Vyksta tyrimas, dar netgi nenuspręsta, ar įvyko žmogžudystė! Niekas manęs neįtarinėja žmonos nužudymu!

— Tiesą sakant, visi spėja, kad žudikas jūs, — pastebėjo Sesilis.

— Bet išsiųsdama iš rūmų parodysite, kad taip pat laikote mane kaltu! — kreipėsi į Elžbietą seras Dadlis. — Aš privalau likti dvare, šalia jūsų, tada atrodys, kad esu nekaltas, kad tikite mano nekaltumu.

Seras Viljamas paėjo į priekį.

— Ne, — švelniai ištarė jis. — Kils siaubingas skandalas, nepriklausomai nuo to, kokia išvada bus priimta. Toks skandalas galėtų sudrebinti visą krikščionių kraštą, ką jau ten mūsų šalį. Kils toks triukšmas, kad jei bent kiek kliudys sostą, nušluos ir karalienę. Negalite likti šalia jos. Elžbietai nevalia beatodairiškai įrodinėti jūsų nekaltumą. Geriausia, ką galime padaryti, tai elgtis kaip įprasta. Jūs keliaujate į Deiri Hauzą, užsidarote ir gedėdami laukiate nuosprendžio, o mes stengsimės nutildyti gandus čia.

— Nuo paskalų nepabėgsite! — apimtas nevilties sušuko Robertas. — Juk anksčiau jų nepaisėme!

— Tokių apkalbų niekad nebuvo, — prikišo tiesą Sesilis. — Kalbama, kad jūs šaltakraujiškai nužudėte savo žmoną, kad esate slapčia susižadėję su karaliene ir kad apie tai paskelbsite per žmonos laidotuves. Jeigu tyrėjai pripažins jus kaltu, daugelis pagalvos, jog karalienė yra jūsų bendrininkė. Melskite Dievo, Robertai, kad nebūtumėte sužlugdytas ir kad nenusitemptumėte su savimi karalienės.

Robertas Dadlis išbalo it raukta apykaklė.

— Manęs negali sužlugdyti tai, ko aš nepadariau, — iškošė jis. — Kad ir kokia pagunda būtų kilusi, niekuomet nebūčiau skriaudęs Emės.

— Tuomet jums tikrai nėra ko bijoti, — ramiai atsiliepė Sesilis. — O kai rasime žudiką ir jis prisipažins, jūs vėl atgausite gerą savo vardą.

— Eikite su manimi, — įsakė Robertas savo mylimajai. — Turiu pasišnekėti su jumis viena.

— Karalienė negali to daryti, — pareiškė jos patarėjas. — Jau dabar ant jos krenta kaltės šešėlis. Negalima leisti, kad kas nors pamatytų ją kuždantis su nekaltos žmonos nužudymu įtariamu vyru.

Robertas staiga nusilenkė Elžbietai ir paliko kambarį.

— Viešpatie, jie juk neapkaltins manęs, Sesili? — paklausė Elžbieta.

— Ne, jeigu laikysitės nuo Dadlio atokiau.

— O jeigu paaiškės, kad Emė nužudyta, ir ims įtarinėti Robertą?

— Tuomet jam teks stoti prieš teismą, o paaiškėjus, kad žudikas jis — priimti mirties nuosprendį.

— Jis negali mirti! — sušuko karalienė. — Negaliu be jo gyventi. Juk žinote, kad negaliu! Kokia nelaimė, jeigu bus padaryta nepalanki išvada.

— Jūs visuomet galėsite dovanoti serui Dadliui gyvybę, — ramiai atsakė seras Viljamas. — Jeigu reikės. Bet taip nebus. Galiu patikinti jus, kad jis nebus pripažintas kaltu. Vargu ar yra kokių nors įkalčių, siejančių jį su nusikaltimu, išskyrus jo netaktą ir viešą nuomonę, kad jis trokšta žmonos mirties.

— Atrodo, jam plyšta širdis, — liūdnai ištarė ji.

— Taip. Robertui sunku bus tai ištverti, jis labai išdidus.

— Nepakeliama matyti jį tokį susikrimtusį.

— Nieko nebepakeisi, — linksmai atsakė Sesilis. — Kad ir kas toliau nutiktų, kad ir ką nutars prisiekusieji, Dadlio išdidumas bus sutryptas ir jis visiems laikams gaus vyro, nusukusio žmonai sprandą, kad taptų karaliumi, vardą.

Abingdone buvo prisaikdinti prisiekusieji ir pradėta liudininkų apklausa dėl ledi Emės Dadli mirties. Jie išklausė, kad moteris primygtinai reikalavo visus namiškius vykti į mugę, todėl buvo palikta viena namuose. Išgirdo, kad buvo rasta negyva šalia neaukštų laiptelių. Tarnai patvirtino, jog gobtuvas tvirtai laikėsi ant jos galvos, o sijonai dengė kulnus prieš tai, kai jie pakėlė ją nuo žemės ir nunešė į lovą.

Dailiame savo name Kju Robertas užsisakė pasiūdinti gedulo drabužius, tačiau niekaip nenustygo vietoje, kai siuvėjas ėmė juos matuoti.

— Kur Džonsas? — paklausė jis. — Jis daug greitesnis.

— Ponas Džonsas negalėjo ateiti. — Siuvėjo padėjėjas atsiklaupė ir paaiškino pilna smeigtukų burna: — Jis prašė jūsų atsiprašyti. Aš jo padėjėjas.

— Mano paties siuvėjas nepasirodo, kai kviečiu? — pakartojo Robertas, negalėdamas patikėti tuo, ką sako. — Mano siuvėjas atsisako man tarnauti? „Viešpatie, jie, matyt, galvoja, kad aš vėl viena koja Taueryje, jeigu net siuvėjas nenori turėti su manimi reikalų. Visi tikriausiai jau įsivaizduoja tabaluojantį mane kartuvėse už žmonos nužudymą.”

— Sere, prašau, leiskite man sudaigstyti, — paprašė siuvėjas.

— Palik, — burbtelėjo suirzęs Robertas. — Paimk kitą, seną švarką ir pasiūk pagal jį. Negaliu čia stovėti ir laukti, kol prismaigstysi man tą varno apykaklę. Ir pasakyk Džonsui, jog kitą kartą, kai prireiks tuzino naujų kostiumų, aš prisiminsiu, kad šiandien jis nepasirodė.

Nekantriai nusitraukęs pusiau sudaigstytą drabužį, Robertas dviem žingsniais perėjo kambarėlį.

„Dvi dienos, o iš Elžbietos nė žodelio, — pagalvojo jis. — Ji tikriausiai mano, kad aš tai padariau. Laiko mane iškrypėliu, galinčiu padaryti bet ką. Nekaltos žmonos žudiku. Kodėl ji turėtų geisti susituokti su tokiu žmogumi? Be to, visuomet atsiras tokių, kurie skubės karalienę patikinti, jog iš tiesų esu žmogžudys.“

Mintis nutrūko.

„Bet jeigu bus apkaltinta karalienė, aš palaikysiu jos pusę, — nusprendė Robertas. — Man nesvarbu, kalta ji ar ne. Nežinau, kaip ištverčiau žinodamas, kad ji viena, išsigandusi, apleista draugų. Ir Elžbieta tai žino. Ji žino, kad ir anksčiau buvau apšmeižtas. Nepamiršo, kad man teko išklausyti mirties nuosprendį neturint pasaulyje nė vieno draugo. Mes pažadėjome vienas kitam, kad daugiau nė vienas iš mūsų neliks vienišas.“

Robertas sustojo prie lango. Šaltas stiklas po pirštais nukrėtė drebuliu visą kūną, nors jis neprisiminė, kodėl tas pojūtis pasirodė toks šiurpus.

— Dieve brangiausias, — balsu ištarė jis. — Dar truputį, ir braižysiu savo herbą ant židinio atbrailos, kaip darėme su broliais Taueryje. Aš ir vėl sutryptas, vėl sužlugdytas.

Jis pasirėmė kakta į stiklą ir tada pastebėjo kažką plaukiant upe. Prisidengė akis ir pažvelgė pro storą stiklą įdėmiau. Artėjo barža, būgnas palaikė irkluotojų ritmą. Prisimerkęs jis įžiūrėjo karališką vėliavą. Karalienės barža buvo čia pat.

— O, Dieve, ji atplaukė! — suvapėjo Robertas ir pajuto, kad smarkiau sudunda širdis. „Žinojau, kad ji atvyks. Žinojau, kad ji niekuomet manęs nepaliks, kad ir kiek jai tai kainuos, kad stosime pavojaus akivaizdon kartu. Žinojau, kad ji visuomet liks mano pusėje, liks man ištikima. Kad mylės mane amžinai. Ne akimirką ja nesuabejojau.“

Atplėšęs duris jis išlėkė iš kambario, atsidūrė dailiame sodelyje iš upės pusės, kur vos prieš šešiolika mėnesių surengė Elžbietai puikius Gegužės šventės pusryčius.

— Elžbieta! — sušuko jis, bėgdamas per sodą į prieplauką.

Ten tikrai stovėjo karališka barža, bet į krantą lipo ne Elžbieta. Dadlis sustojo kaip įkastas, pajuto silpnumą iš nusivylimo.

— O... Sesilis, — tarstelėjo.

Viljamas Sesilis nusileido mediniais laipteliais ir ištiesė ranką.

— Taigi, — maloniai prašneko jis. — Nenusiminkite. Karalienė siunčia jums linkėjimų.

— Atvykote ne suimti manęs?

— Dėl Dievo, ne, — atsakė Sesilis. — Tai mandagumo vizitas, atvežu geriausius karalienės linkėjimus.

— Geriausius linkėjimus? — užsikirsdamas pakartojo Robertas. — Ir viskas?

Patarėjas linktelėjo.

— Daugiau ji negali pasakyti, pats žinote.

Vyrai apsisuko ir nuėjo į namą.

— Jūs vienintelis iš dvariškių, drįsęs aplankyti mane, — tarė Robertas, kai abu įžengė į tylų namą, ir batai garsiai sukaukšėjo medinėmis grindimis. — Tik pagalvokite! Kai buvau rūmų centre, šimtai draugų ir gerbėjų supo mane kiekvieną dieną, tūkstančiai didžiavosi galį vadintis mano draugu, gyrėsi pažįstą mane, nors pats net nežinojau jų vardų... o jūs — vienintelis mano svečias, kuris užsuko čia.

— Pasaulis permainingas, — sutiko Sesilis. — Tikrų draugų retai pasitaiko.

— Retai? Tik ne man, nes, kaip matau, tikrų draugų iš viso neturiu. Pasirodo, esate vienintelis, — su kartėliu ištarė Dadlis. — O dar prieš mėnesį nebūčiau tuo patikėjęs.

Sesilis nusišypsojo.

— Na, man labai gaila, kad taip žemai smukote, — atvirai tarė jis. — Ir apgailestauju, kad su neramia širdimi turite matuotis gedulo drabužius. Ar turite kokių žinių iš Abingdono?

— Manyčiau, žinote daugiau už mane, — atsakė Robertas, prisiminęs platų lordo sekretoriaus šnipų tinklą. — Bet aš parašiau netikram Emės broliui, paprašiau nueiti ir pasirūpinti, jog prisiekusieji padarytų viską, kad visi faktai būtų ištirti, parašiau prisiekusiųjų pirmininkui prašymą, kad įvardintų nusikaltėlį, kad ir kas jis toks, nebijodamas ir nedarydamas išlygų. Noriu, kad tiesa būtų atskleista.

— Jūs tikrai norite žinoti?

— Sesili, jeigu ne aš, tai kas? Lengva visiems nuspręsti, jog tai žmogžudystė ir mano rankos suteptos krauju, bet aš, kaip niekas kitas, gerai žinau, jog to nepadariau. Jeigu nepadariau aš, tai kas padarė? Kam naudinga buvo Emės mirtis?

— Nemanote, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas? — pasiteiravo Sesilis.

Robertas nusijuokė.

— Viešpatie, norėčiau taip manyti, bet ar įmanoma? Vos keli laipteliai, pati išsiunčia visus iš namų? Labiausiai bijau, kad ji pakėlė prieš save ranką, išgėrė kokių nuodų ar migdomojo gėrimo ir metėsi nuo laiptų stačia galva, kad atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas.

— Manote, kad ji buvo tokia nelaiminga, kad galėjo nusižudyti? Laikiau ją pamaldžia. Juk net ir plyštančia širdimi nebūtų pasmerkusi nemirtingos savo sielos?

Robertas nunarino galvą.

— Atleisk man, Viešpatie, tai aš sudaužiau jai širdį, — tyliai ištarė jis. — Ir jeigu Emė pakėlė prieš save ranką, jai meilė kainavo ne tik laimę žemėje, bet ir vietą rojuje. Buvau negeras jai, Sesili, tačiau, prisiekiu Dievu, niekuomet nepagalvojau, kad gali šitaip baigtis.

— Negi tikrai manote, kad privertėte ją nutraukti savo gyvenimą?

— Nesugalvoju nieko kito.

Patarėjas švelniai palietė Roberto petį.

— Sunki jūsų našta, Dadli, — tarė jis. — Negalėčiau sugalvoti didesnės gėdos.

Robertas linktelėjo.

— Aš sutryptas, — tyliai pasakė jis. — Taip sutryptas, kad vargu ar vėl pakilsiu. Galvoju apie Emę, prisimenu, kaip pamačiau pirmą kartą, kaip pamilau ją, ir žinau, kad esu kvailys, kuris nusiskina gėlę, įsikiša į atlapą ir palieka nerūpestingai nuvysti. Nuskyniau ją lyg raktažolę, — taip Emę vadino mano mama, — o kai atsibodo, nušviečiau it savanaudis vaikas. Dabar ji nebegyva, ir aš niekuomet negalėsiu jos atsiprašyti.

Sesilis tylėjo.

— Blogiausia, — sunkiai išspaudė Dadlis, — jog net negaliu pasakyti jai, kaip gailiuosi šitaip ją įskaudinęs. Visuomet galvojau tik apie save, apie karalienę, pataikavau savo prakeiktai puikybei ir nemąsčiau, kaip elgiuosi su ja. Atleisk man, Viešpatie, stengiausi ją pamiršti, o dabar ji pasielgė taip, kaip norėjau, pasitraukė nuo manęs, ir aš daugiau jos niekada nepamatysiu, niekada nepaliesiu, neišvysiu jos šypsenos. Sakiau žmonai, kad ji man nebereikalinga, ir praradau ją.

— Aš jus paliksiu, — tyliai ištarė Sesilis. — Neketinu trukdyti jūsų gedulo, tiktai noriu pasakyti, jog vieną draugą turite.

Dadlis pakėlė galvą ir ištiesė Sesiliui ranką.

Karalienės patarėjas spustelėjo ją.

— Drąsos, — tarstelėjo.

— Nemoku jums apsakyti, koks esu dėkingas už apsilankymą, — atsakė Robertas. — Ar priminsite apie mane karalienei? Paraginkite ją pakviesti mane į rūmus, kai tik paaiškės nuosprendis. Dievaži, šokti kurį laiką negalėsiu, bet čia jaučiuosi labai vienišas, Sesili. Tremtis ir gedulas.

— Pasikalbėsiu su ja, — patikino Sesilis. — Melsiuos už jus ir Emės sielą. Žinote, pamenu jaunąją Robsart vestuvių sieną: švytėjo iš laimės, mylėjo jus neapsakomai, laikė puikiausiu vyru pasaulyje.

Dadlis linktelėjo.

— Atleisk man Dieve, kad įrodžiau priešingai.

Vindzoro pilis Memorandumas karalienei 1560 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

1. Prisiekusieji patvirtino, kad Emės Dadli mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, ir seras Robertas gali grįžti į rūmus, jeigu pageidausite.

2. Skandalas dėl jo žmonos mirties amžinai liks susijęs su jo vardu; jis tai supranta ne blogiau už mus visus. Privalote niekuomet nei žodžiu, nei veiksmu neparodytu jog ta gėda gali būti pamiršta.

3. Taip jūs išsivaduosite nuo tolimesnių jo pasiūlymų tuoktis. Jeigu norite tęsti savo romaną, privalote daryti tai itin diskretiškai. Dabar Dadlis supras tai.

4. Reikia skubiai imtis jūsų santuokos reikalų: be sūnaus ir įpėdinio dirbame tuščiai.

5. Rytoj atvešiu jums naują erchercogo pasiūlymą, kuris, manau, yra jums kur kas palankesnis. Seras Robertas santuokai nebegalės prieštarauti.

Tomas Blountas, Dadlio patikėtinis, stovėjo Oksfordo šventosios Mergelės Marijos bažnyčios gale ir žiūrėjo, kaip pro jį praplazda Dadlio vėliava su aplaužyta lazda ir lokiu, įkandin kurios buvo išneštas dailus, juodai drapiruotas karstelis — tai, kas liko iš mažosios Emės Robsart.

Viskas buvo atlikta kaip reikiant. Atvyko karalienės atstovai, seras Robertas nedalyvavo, kaip ir dera. Netikri Emės broliai ir Forsteriai atidavė mirusiai ledi Dadli pagarbą, kurios jai trūko gyvai esant. Ližė Odingsel laidotuvėse nedalyvavo; grįžo į brolio namus tokia pasipiktinusi ir susisielojusi, jog su niekuo nešnekėjo apie savo draugę, tik kartą leptelėjo: „Ji buvo jam ne pora”, ką Alisa Haid priėmė kaip žmogžudystės įrodymą, o Viljamas Haidas — kaip tikslų santuokos, kuri buvo nevykusi nuo pradžios iki galo, įvertinimą.

Tomas Blountas palaukė, kol karstas bus įleistas į duobę ir užkastas. Jis buvo kruopštus žmogus, dirbo skrupulingam šeimininkui. Tik tuomet grįžo į Kamnoro dvarą.

Ledi Dadli tarnaitė ponia Pirto laukė viską suruošusi, kaip jis įsakė: Emės papuošalų dėžutės buvo užrakintos rakteliais, gražiausios suknelės — dailiai sulankstytos ir prikaišiotos levandų maišelių, surinkta patalynė, baldeliai, keliaujantys visur, kur vykdavo pati šeimininkė, asmeninių relikvijų dėžutė su siuviniais, rožiniu, pinigine, pirštinėmis, nedidele vaško antspaudų kolekcija nuo Roberto laiškų, atsiųstų per vienuolika vedybinių metų, visi jo laiškai, perrišti kaspinu, sudėti pagal datą ir sudriskę nuo čiupinėjimo.

— Paimsiu papuošalus ir asmeninius daiktus, — nusprendė Blountas. — Visa kita nuvežkite į Stenfildą ir palikite. Tada būsite laisva.

Ponia Pirto nuleido galvą ir sumurmėjo kažką apie algą.

— Gausite iš Stenfildo prievaizdo, kai viską nuvešite, — atsakė Tomas Blountas. Jis nekreipė dėmesio į paraudusias moters akis. Moterys, žinojo jis, greitai pravirksta. Tai nieko nereiškia, o kaip vyras, jis turėjo svarbių reikalų.

Tarnaitė suniurnėjo kažką apie atminimo dovaną.

— Nieko neverta prisiminti, — atšovė Tomas Blountas, galvodamas apie Emę, kuri, gyva ir mirusi, pridarė šeimininkui tiek bėdų. — Dabar keliaukite, aš irgi išvykstu.

Pasikišęs abi dėžes po pažastimi nuėjo prie laukiančio arklio. Brangenybių dėžutė nesunkiai tilpo į balnakrepšį, o asmeninius daiktus liepė arklininkui pririšti jam ant nugaros. Užšokęs ant balno jis pasuko arklio galvą į Vindzorą.

Robertas, grįžęs į rūmus su gedulo drabužiais, vaikščiojo aukštai iškėlęs galvą ir rūsčiai dairėsi, tarsi kviesdamas pamėginti paleisti liežuvį. Arndlio grafas pridengė šypseną delnu, seras Fransis Nolis iš toli nusilenkė, o seras Nikolas Bekonas tiesiog jo nebematė. Robertas jautėsi tarsi pavožtas po juoda šalto įtarinėjimo ir antipatijos kepure.

— Kas, po galais, atsitiko? — paklausė jis savo sesers, kai ši priėjusi atkišo šaltą skruostą pabučiuoti.

— Manau, kad dėl Emės mirties visi kaltina tave, — neišsisukinėjo ji.

— Tyrimas tai paneigė. Išvada — netyčinė mirtis.

— Visi mano, kad papirkai prisiekusiuosius.

— O kaip tu manai? — paklausė jis pakeltu tonu ir staiga pritilo pamatęs, kad visi rūmininkai atsisuka į juos.

— Aš manau, kad dar kartą vos per plauką nepražudei mūsų šeimos, — atsakė Marija. — Man jau gana gėdos, įgriso būti pirštais badomai. Jau ir taip vadina išdaviko dukra, išdaviko seserimi, dabar pagarsėjau kaip žmonos žudiko sesuo.

— Dieve mano, nedaug iš tavęs užuojautos! — atšlijo Robertas nuo atviro priešiškumo sesers veide.

— Nejaučiu tau jokio gailesčio, — atšovė ta. — Per šitą skandalą vos nenuvertei pačios karalienės. Tik pagalvok! Vos nenukirtai Tiudorų linijos. Vos nesunaikinai reformuotos Bažnyčios! Ir, žinoma, smukai pats ir sutrypei visus, kurie nešioja tokią pačią pavardę. Aš pasitraukiu iš rūmų, negaliu pakęsti daugiau nė dienos.

— Marija, neišeik, — puolė prašyti Robertas. — Tu visuomet mane užstojai. Visuomet buvai mano sesuo ir draugė. Neparodyk visiems, kad mes išsiskyrėme. Nepalik manęs, kaip visi kiti.

Jis siekė paimti sesers rankos, bet ši atsitraukė ir paslėpė rankas už nugaros, kad negalėtų jos paliesti. Tas vaikiškas gestas taip aiškiai priminė vaikystę, jog Robertas vos nesuriko.

— Marija, juk nepaliksi manęs tokio prislėgto, taip neteisingai apkaltinto!

— O aš manau, kad apkaltintas buvai teisingai, — tyliai ištarė sesuo lediniu balsu. — Manau, kad nužudei Emę, išdidžiai tikėdamasis, jog karalienė tave užtars ir visi užmerks akis. Tikėdamasis, jog visi patikės, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, ir iš nelaimingo našlio virsi karalienės sužadėtiniu.

— Taip dar gali būti, — šnipštelėjo jis. — Aš nežudžiau žmonos, prisiekiu. Aš vis dar galiu vesti karalienę.

— Niekada, — nukirto ji. — Su tavim baigta. Geriausia, ko gali tikėtis, tai kad ji paliks tave vyriausiuoju žirgininku ir susitepusiu favoritu.

Marija nusigręžė nuo brolio. Robertas, jaučiąs įsmeigtus žvilgsnius, negalėjo jos pašaukti. Jau norėjo stverti ją už suknelės krašto ir apgręžti, kol nespėjo nueiti, bet prisiminęs, kad visi tikisi iš jo žiauraus elgesio su moterimis, laiko žmonos žudiku, nuleido rankas.

Už karalienės kambario durų pasigirdo šnaresys, ir išėjo pati Elžbieta. Karalienė buvo blyški kaip drobė. Po savo gimtadienio, kai pasakė ispanų ambasadoriui, jog Emė negyva ar merdėja, ji nekart nebuvo pajodinėti ar pavaikštinėti po sodą. Daug kas manė, jog toks pareiškimas likus trims dienoms iki pranešimo apie mirtį yra daugiau nei taiklus spėjimas. Daugelis manė, kad Robertas buvo Elžbietos nuosprendžio vykdytojas. Tačiau niekas nedrįso apie tai prasižioti, nes ji galėjo išeiti štai šitaip iš savo kambario, permesti akimis savo priimamąjį ir tikėtis kiekvieno šalies didiko paramos.

Ji pažvelgė pro serą Robertą į serą Nikolą, linktelėjo serui Fransiui ir pasisuko pasišnekėti su stovinčia jai už nugaros Katerina Nol. Ji nusišypsojo Sesiliui ir pasišaukė pas save Habsburgų ambasadorių.

— Laba diena, sere Robertai, — pasisveikino ji ambasadoriui priėjus, — priimkite mano užuojautą dėl staigios ir netikėtos jūsų žmonos mirties.

Dadlis nusilenkė. Ūžtelėjęs pyktis ir sielvartas net supykino. Bet kai Robertas vėl pakėlė galvą, jo veidas jokių emocijų neišdavė.

— Dėkui už supratimą, — tarė jis. Ir nukreipė savo pyktį į kitus. — Dėkoju visiems už jūsų supratimą, man tai buvo didelė parama. — O tada pasitraukė į erkerį ir liko stovėti vienui vienas.

Tomas Blountas surado serą Robertą arklidėse. Kitą dieną buvo rengiama medžioklė, ir vyriausiasis žirgininkas rinko tinkamus arklius, tikrino pasagas. Keturiasdešimt du tviskančios elastingos odos balnai buvo surikiuoti kieme eilėmis ant balnakalnių, ir seras Robertas lėtai slinko nuo vieno prie kito, rūpestingai apžiūrinėdamas kiekvieną balną, kiekvienas kamanas, kiekvieną balnakilpę. Arklių prižiūrėtojai, sustingę prie savo kūrinių, stovėjo tarsi kareivėliai per paradą. Už jų nugarų mindžikavo žirgai išblizgintais kailiais, supintais karčiais, kinkavo galva, trypčiojo alyva išteptomis kanopomis.

Nors seras Robertas neskubėjo, nerado prie ko prikibti.

— Puiku, — tarė jis pagaliau. — Galite pašerti juos, pagirdyti ir paguldyti į lovą.

Atsigręžęs jis pastebėjo Tomą Blountą.

— Einam pas mane, — burbtelėjo glostydamas savo žirgo kaklą.

— Taip, — tyliai sukuždėjo kumelei. — Tu juk nepasikeitei, taip, mieloji?

Blountas laukė prie lango. Numetęs pirštines ir botagą ant stalo, Robertas sudribo į krėslą priešais.

— Viskas atlikta? — paklausė.

— Viskas atlikta pakankamai korektiškai, — atsakė Blountas. — Vienas mažas nesusipratimas per pamokslą.

— Koks?

— Tas kvailas pamokslininkas leptelėjo, kad ji buvo „tragiškai nužudyta”, o ne „tragiškai žuvusi”. Jis pasitaisė, bet nuskambėjo nekaip.

Seras Robertas kilstelėjo juodą antakį.

— Nesusipratimas?

Blountas patraukė pečiais.

— Manau, taip. Apmaudu, bet jo neapkaltinsi.

— Penas kalboms, — pastebėjo Robertas.

Blountas linktelėjo.

— Atleidai jos tarnus, paėmei jos daiktus? — Robertas kalbėjo pabrėžtinai nerūpestingai ir šaltai.

— Ponia Odingsel išvykusi. Matyt, sunkiai priėmė tą nelaimę, — atsakė Blountas. — Ponią Pirto su daiktais išsiunčiau į Stenfildą, ten jai bus sumokėta. Perdaviau laiškelį. Susitikau su ponu ir ponia Forsteriais, jie supranta, koks didelis skandalas kilo prie jų durų. — Jis gudriai šyptelėjo.

— Už nemalonumus jiems bus atlyginta, — burbtelėjo Dadlis. — Kaime sklinda kalbos?

— Ne daugiau nei buvo galima tikėtis, — atsakė Blountas. — Pusė kaimo sutinka su tyrimo išvadomis. Pusė mano, jog tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Kalbės apie tai amžinai. Bet mums nėra jokio skirtumo.

— Jai taip pat, — tyliai pridūrė Robertas.

Blountas nutilo.

— Taigi, — stodamasis pasakė Dadlis. — Tavo darbas baigtas. Ji negyva ir palaidota, kad ir ką visi manytų. Niekas nesugalvos, kaip mane dar labiau įskaudinti.

— Baigta, — sutiko Blountas.

Robertas mostelėjo atnešti dėžutes ant stalo. Blountas padėjo relikvijų dėžutę ir papuošalų skrynelę su raktu. Nusilenkęs liko stovėti.

— Gali eiti, — tarė Robertas.

Tą skrynelę visai buvo pamiršęs. Pats padovanojo ją Emei, kai rėžė apie ją sparną, nupirko Norfolko mugėje. Žmona niekad neturėjo tiek papuošalų, kad pripildytų tą mažą skrynelę. Jis pajuto pažįstamą susierzinimą, kad netgi būdama ledi Dadli, turėdama jo turtus, žmona galėjo pasidžiaugti tik nediduke papuošalų dėžute su pora paauksuoto sidabro vėrinių, keletu auskarų ir pora žiedelių.

Jis pasuko raktelį ir atvožė skrynutę. Viršuje gulėjo vestuvinis Emės žiedas ir jo žiedas su antspaudu — lazda ir lokiu.

Robertas ne iš karto patikėjo tuo, ką regi. Iš lėto įkišo ranką į skrynelę ir pakėlė abu aukso žiedus. Ponia Pirto, kaip gera tarnaitė, numovė juos nuo šaltų Emės pirštų ir užrakino. Robertas apžiūrėjo abu: vestuvinį žiedą, kurį užmovė tą vasarą prieš vienuolika metų, ir signetę, kurios niekad nenusimaudavo nuo savo piršto, išskyrus tada, prieš tris mėnesius, kai sutvirtino savo sužadėtuvių priesaiką ir užmovė ant Elžbietos bevardžio.

Robertas vėl užsimovė žiedą su antspaudėliu ant mažojo piršto ir liko sėdėti prie stalo, kol kambaryje pasidarė tamsu ir šalta, sukdamas galvą, kaip jo žiedas nuo grandinėlės ant meilužės kaklo atsidūrė ant mirusios žmonos piršto.

Dadlis vaikštinėjo palei upę, o klausimas įkyriai pulsavo jo galvoje. „Kas nužudė Emę?” Jis atsisėdo ant molo, nukoręs kojas virš vandens, stebėjo žalias gelmes, kur smulkios žuvelės pešiojo dumblius, ir paklausė savęs dar kartą: „Kas perdavė Emei mano žiedą?”

Sužvarbęs atsistojo ir nuėjo į vakarus, kur palei nuokalnę laivams tempti žėrėdama iš lėto leidosi ir pelenais virto saulė. Robertas ėjo žiūrėdamas į upę, bet jos nematė.

„Kas nužudė Emę?”

„Kas perdavė jai mano žiedą? “

Saulė nugrimzdo, ir dangus ėmė pilkėti, o Robertas vis ėjo, lyg jo nelauktų žirgų pilnos arklidės, veisliniai berberų ristūnai, jaunų eržiliukų išjodinėjimas. Ėjo kaip vargeta, kuriam žmona atveda arklį.

„Kas nužudė Emę?”

„Kas perdavė jai mano žiedą?”

Jis stengėsi neprisiminti paskutinio karto, kai susitiko su Erne, kai paliko ją prakeikęs ir sukiršinęs su giminaičiais. Jis stengėsi neprisiminti, kada apsikabino ją ir per kvailumą ištarė: „Aš tave myliu”, o ji tai išgirdo.

Jis stengėsi visai jos neprisiminti, nes tada atsisėstų ant upės kranto ir pravirktų it mažas vaikas, kad ją prarado.

„Kas nužudė Emę?”

„Kas perdavė jai mano žiedą?”

Jeigu vys į šalį prisiminimus ir mąstys, išvengs skausmo bangos, kuri, pakibusi virš jo galvos, grasina užgriūti. Jeigu jis vertins žmonos mirtį kaip galvosūkį, o ne tragediją, galės klausinėti, o ne kaltinti save.

Du klausimai: „Kas nužudė Emę?” „Kas perdavė jai mano žiedą?”

Kai už kažko užkliuvo, slystelėjo ir atsipeikėjo, suprato visiškoje tamsoje aklinąs stačiu veržlios upės skardžiu. Apsisuko į rūmus. Jis — paskutinis iš likimo bandomos giminės, kuris suklydo vesdamas nepataisomo gyvenimo godulio nepripažįstančią žmoną.

„Kas nužudė Emę?”

„Kas perdavė jai mano žiedą?”

Robertas pasuko į rūmus. Tik atvėręs vartus į tvora apjuostą sodą, suėmęs šaltą skląstį, sustojo ir suvokė, jog į klausimus „Kas nužudė Emę?” ir „Kas perdavė jai mano žiedą?” yra tik vienas atsakymas.

Tas, kuris turėjo žiedą, pelnė Emės pasitikėjimą. Emė sutiko išprašyti namiškius iš namų, prašoma šio ženklo turėtojo. Tas, kuris turėjo šį žiedą, ją nužudė. Yra tik vienas asmuo, kuris galėjo taip pasielgti, vienas asmuo, kuris būtų taip pasielgęs...

Elžbieta.

Pirma Robertui šovusi mintis buvo eiti tiesiai pas ją ir išlieti įniršį dėl tokio beprotiško valdžios demonstravimo. Jis negali kaltinti jos noro pašalinti Emę, tačiau mintis, kad meilužė galėjo nužudyti jo žmoną, iš meilės kadaise vestą merginą, pripildė jį įtūžio. Robertas norėjo griebti Elžbietą ir išpurtyti iš jos pasipūtimą, šlykštų visagalės pasitikėjimą savimi. Mintis, kad ji negailestingai pasitelkė karališką valdžią, šnipų tinklą prieš tokią pažeidžiamą ir nekaltą auką kaip Emė, vertė jį drebėti iš įniršio kaip berniuką.

Tą naktį Robertas nemiegojo. Jis gulėjo ant lovos ir spoksojo į lubas, bet prieš akis bėgo vaizdai, kaip Emė gauna jo žiedą, puola jo pasitikti, sugniaužusi vyro antspaudą kumštelyje tarsi bilietą į nusipelnytą laimę. O tada vietoj jo pasirodo kažkoks vyras, be abejo, vienas iš samdomų Sesilio žudikų, vienu kirčiu tarsi kiškučiui sulaužo kaklą ir pagavęs krentančią nuneša atgal į namą.

Robertas kankino save galvodamas, kaip žmona kentėjo, kaip išsigando ar netgi pasibaisėjo pagalvojusi, kad žudiką atsiuntė jie abu su karaliene. Pagalvojęs apie tai, Dadlis sudejavo ir apsivertė, įsikniaubdamas veidu į pagalvę. Jeigu Emė mirė galvodama, kad jis atsiuntė žmogžudį, jis to ištvers.

Pagaliau miegamojo langas nušvito. Išaušo. Robertas, išsekęs ir dešimčia metų pasenęs, priėjo prie lango ir apsigobęs paklode pažvelgė pro jį. Diena bus nuostabi. Nuo upės ritosi rūkas, kažkur triūsė genys. Strazdas užtraukė giesmę tarsi palaiminimą, tarsi priminimą, kad gyvenimas tęsiasi.

„Manau, sugebėsiu Elžbietai atleisti, — pagalvojo Robertas. — Ja dėtas, galbūt būčiau pasielgęs taip pat. Galbūt galvočiau, kad mano meilė svarbiau, kad bet kokiu būdu turiu patenkinti savo aistrą. Ja dėtas, galbūt galvočiau, jog turime susilaukti vaiko, sostui reikia įpėdinio, o mums abiem jau po dvidešimt septynerius ir atidėlioti ilgai negalima. Jeigu turėčiau absoliučią valdžią, tikriausiai pasinaudočiau ja kaip Elžbieta. Mano tėvas būtų taip pasielgęs. Tėvas būtų atleidęs jai už tai. Netgi būtų gėrėjęsis jos ryžtu.”

Robertas atsiduso.

— Padarė tai iš meilės man, — ištarė balsu. — Tik todėl, kad būčiau laisvas ir ji galėtų atvirai mane mylėti. Tiktai todėl, kad galėtų ištekėti už manęs, o aš tapčiau karaliumi. Ji žino, kad abu trokštame to labiau už viską pasaulyje. Galiu priimti šį siaubingą skausmą ir šiurpų nusikaltimą kaip meilės dovaną. Galiu jai atleisti. Galiu ją mylėti. Galiu įžvelgti džiaugsmą šioje kančioje.

Dangus vis labiau skydo, ir staiga virš sidabrinės upės it gelsva raktažolė patekėjo saulė.

— Atleisk, Viešpatie, man ir Elžbietai, — tyliai pasimeldė Robertas. — Ir suteik Emei ramybę danguje, kurią atėmiau iš jos žemėje. Dieve, padėk šį kartą būti geresniu vyru.

Į jo duris kažkas pasibeldė.

— Aušta, milorde! — pasaukė tarnas. — Atnešti karšto vandens?

— Taip! — atsiliepė Robertas. Vilkdamas paklodę priėjo prie durų ir atšovė skląstį.

— Padėk čia, vaikine. Ir pranešk virtuvei, kad esu alkanas, o arklidėms, kad būsiu po valandos. Šiandien aš vadovausiu medžioklei.

Likus valandai iki medžioklės, Robertas jau dirbo arklidėse, apžiūrinėjo, ar viskas tobula: arkliai, šunys, pasagos, tarnai. Dvaras joja medžioti puikiai nusiteikęs. Pasilypėjęs ant laiptelių seras Dadlis stebėjo, kaip rūmininkai sėdasi ant žirgų, kaip damoms padeda prižiūrėtojai. Sesers su visais nebuvo. Ji grįžo į Pinšurstą.

Elžbieta buvo linksma. Robertas norėjo padėti jai atsisėsti į balną, bet nesuskubo, ir leido ją užkelti kitam vyrui. Per dvariškio galvą karalienė nedrąsiai šyptelėjo, Robertas atsakė šypsena. Ji gali būti rami, kad viskas tarp jų bus gerai. Jai bus atleista. Dvariškius išlydėjo ispanų ambasadorius, Habsburgų pasiuntinys jojo greta.

Rytinė medžioklė sekėsi. Šunims buvo nesunku aptikti pėdsaką ir juo sekti. Sesilis prisijungė prie iškylaujančių per gamtoje surengtą iškylą, po visais rudens tonais žaižaruojančiais medžiais vaišinosi karšta sriuba ir alumi, šiltais pyragais.

Robertas laikėsi atokiau nuo intymaus ratelio aplinkui Elžbietą, net kai ji atsigręžė ir šypsena padrąsino prieiti. Jis norėjo sulaukti, kol galės likti su ja vienas, ir pasakyti, jog žino, ką ji padarė, žino, kad padarė tai iš meilės jam ir kad sugebės jai atleisti.

Kai pasistiprinę jie nuėjo prie arklių, seras Fransis Nolis rado savo arklį pririštą greta Roberto kumelės.

— Turiu pareikšti jums užuojautą dėl žmonos mirties, — šaltai tarė seras Fransis.

— Ačiū, — atsakė Robertas taip pat formaliai, kaip kalbėjo geriausias karalienės bičiulis.

Seras Fransis apgręžė arklį.

— Ar prisimenate tą popietę karalienės koplyčioje? — staiga tarė Robertas. — Karalienė, aš, jūs ir ledi Katerina. Davėme įžadus, prisimenate? Pažadą, kurio nevalia sulaužyti.

Seras Fransis pažvelgė į vyriausiąjį žirgininką kone su užuojauta.

— Nieko panašaus nepamenu, — atsiliepė jis. — Arba nedalyvavau, arba nieko panašaus nevyko. Žodžiu, aš nepamenu.

Robertas pajuto, kad iš pykčio ima rausti.

— O aš puikiai prisimenu, nes tai įvyko, — atkirto jis.

— Manau, paaiškės, jog esate vienintelis, — atsakė seras Fransis ir paragino arklį.

Robertas apžiūrėjo žirgus, permetė akimis šunis. Vienas arklys truputį šlubčiojo; Dadlis spragtelėjo pirštais prižiūrėtojui, kad parvestų jį į rūmus. Jis stebėjo, kaip medžiotojai grįžta ant arklių, bet nieko nematė. Galva ūžė nuo sero Fransio dviveidystės, kai šis išsigynė matęs Roberto ir karalienės santuokos priesaiką, kai užsiminė, kad ir pati karalienė ją paneigs. „Galima pamanyti, kad nori mane išduoti, — nusikeikė mintyse Robertas. — Po to, ką dėl manęs padarė! Kokiam vyrui reikėtų daugiau įrodymų, kad moteris jį myli, jei ji imasi tokių žygių, kad jį išlaisvintų? Elžbieta myli mane, kaip ir aš ją, labiau už patį gyvenimą! Mes sutverti vienas kitam, sutverti būti kartu. Lyg niekas negalėtų mūsų išskirti! Lyg ji nebūtų padariusi iš meilės man šito siaubingo, nepakeliamo nusikaltimo! Kad išvaduotų mane!”

— Smagu vėl grįžti į rūmus? — draugiškai pasiteiravo Sesilis, pasukęs savo arklį prie Roberto.

Grąžintas į tikrovę, Robertas pažvelgė į patarėją.

— Nepasakyčiau, kad labai linksma, — tyliai atsiliepė jis. — Nepasakyčiau, kad būčiau šiltai sutiktas.

Lordo sekretoriaus žvilgsnis buvo šiltas.

— Juk suprantate, kad žmonės pamirš. Jūsų gyvenimas niekada negrįš į tą pačią vagą, bet žmonės pamirš.

— Dabar esu laisvas vyras, — tarė Dadlis. — Kai žmonės pamirš mano žmoną ir jos mirtį, vėl galėsiu vesti.

Sesilis linktelėjo.

— Tikrai taip. Tiktai ne karalienę.

Dadlis pažvelgė į jį.

— Ką?

— Tai skandalas, — paaiškino patarėjas draugiškai, — kaip jau sakiau, kai išvykote iš rūmų. Negalima leisti, kad Elžbietos vardas būtų siejamas su jūsų. Jūsų sūnūs niekuomet negalės paveldėti Anglijos sosto. Jūsų reputaciją visiems laikams aptemdė jūsų žmonos mirtis. Kaip karalienės gerbėjas, esate žlugęs visiems laikams. Dabar ji niekad negalės už jūsų ištekėti.

— Ką jūs kalbate? Ji negalės už manęs tekėti?

— Būtent, — tarsi apgailestaudamas atsakė Sesilis. — Jūs teisus. Dabar ji negalės už jūsų tekėti.

— Tai kodėl ji taip padarė? — griežtai paklausė Dadlis, bet balsas liko tylus tarsi krintantis sniegas. — Kam žudyti Emę, mano žmoną, jei ne siekiant išvaduoti mane iš santuokos saitų? Emę, kuri buvo visiškai nekalta, nepadarė nieko, tik išsaugojo tikėjimą? Kokia prasmė, jeigu negaliu susituokti su karaliene? Jūs jos patarėjas, jūs kartu sugalvojote šį planą. Tai jūsų piktadariai jį įvykdė. Kam žudyti mažąją Emę, jeigu nenorėjote manęs išvaduoti, kad galėčiau vesti karalienę?

Sesilis neapsimetinėjo jo nesupratęs.

— Jūs laisvas ne todėl, kad vestumėte karalienę, — atsakė jis. — O todėl, kad niekuomet negalėtumėte to padaryti. Kitu atveju būtumėte pageidaujamas jaunikis. Visuomet būtumėte mėgstamiausias jos kandidatas. Dabar Elžbieta negali jūsų rinktis. Jums amžiams užkirstas kelias į sostą.

— Jūs sunaikinote mane, Sesili, — dusdamas iškošė Dadlis. — Nužudėte Emę, suvertėte kaltę man ir sunaikinote.

— Esu jos tarnas, — švelniai, tarsi tėvas sielvartaujančiam sūnui, atsakė Sesilis. — Kaip žinote.

— Ji įsakė nužudyti mano žmoną? Emė mirė Elžbietai įsakius, kad visiems laikams nešiočiau nenuplaunamą gėdą ir niekuomet nebepakilčiau?

— Ne, tai buvo nelaimingas atsitikimas, — priminė patarėjas vyriausiajam žirgininkui. — Taip nusprendė prisiekusieji, dvylika dorų abingdoniečių, netgi kai parašėte jiems ir spaudėte kuo nuodugniau viską ištirti. Jie surašė verdiktą ir paskelbė. Mirtis buvo netyčinė. Ko gera, visiems geriau, kad šitaip ir paliktų.